Dienos citata
Galima neapkęsti blogų žmogaus ypatybių, niekšybės, žiaurumo, dviveidiškumo, bet negalima neapkęsti žmonių.
R. Oldingtonas
-
130 metų, kai gimė poetas Faustas Kirša
2021 02 17Vasario 25 dieną sukanka 130 metų, kai gimė Zarasų kraštui brangus poetas Faustas Kirša. Poeto šviesus atminimas puoselėjamas ir branginamas jo tėviškėje Senadvaryje, kuriame gyvena ypatingas menininkas – Arvydas Stanislovas Každailis. Jis parengė ir išleido jo eilėraščių knygelę „Senadvaris“.
Skaityti daugiau...
Faustas Kirša gimė 1891 metais vasario 25 dieną (pagal senąjį kalendorių vasario 13 dieną) Senadvaryje (Zarasų rajone, tuometinėje Rusijos imperijoje) Jono ir Barboros Bukelskaitės Kiršų šeimoje. Pradžios ir vidurinius mokslus ėjo Senadvaryje, Antalieptėje. Mokėsi Vilniaus ir Maskvos gimnazijose. 1914 m. Oriole išlaikė brandos atestato egzaminus. 1915 m. Vilniuje baigė pedagogikos kursus. 1915–1917 mokslo metais mokytojavo Palomenėje ir Paparčiuose (Kaišiadorių rajonas). 1918 m. padirbėjo laikraščio „Lietuvos aidas“ redakcijoje. -
Laiškas istorijai
2021 02 22Iki Kovo 11-osios vyksta akcija „Iš širdies į praeitį“. Kviečiame visus rašyti asmeniškus laiškus Lietuvą kūrusiems herojams ir padėkoti didžioms istorinėms asmenybėms už jų darbus ir papasakoti savo svajones bei vizijas apie mūsų šalies ateitį. Šia proga yra sudarytas 50 garsių Lietuvos istorinių asmenybių paminklų žemėlapis, o prie kiekvieno iš paminklų stovi akcijos dėžė laiškams. Kapčiamiestyje Lazdijų r.), pvz., dėžė stovi prie paminklo Emilijai Pliaterytei, mūsų kraštui brangiai asmenybei.
Skaityti daugiau... -
Fotografijų konkursas „Žiemos džiaugsmai“
2021 02 22Kviečiame vaikus ir suaugusiuosius, besimėgaujančius šios nuostabios žiemos malonumais, pristatyti fotografiją, fiksuojančią Jūsų laisvalaikį gamtoje šią žiemą.
Skaityti daugiau... -
Justas Jasėnas. Senadvaris. Fragmentiškos atmintys. Poetui, publicistui, Vilniaus konferencijos dalyviui Faustui Kiršai (1891 II 25 – 1964 I 5) – 130.
2021 02 14Ir vėlei duetas
Skaityti daugiau...
Vos brėkštant rytuose saulei, valtimi pasiekė krantą. Po nakties žengė tiesiai į pakrantės smėlį su žūklės laimikiu, atsiremdamas, valties šono prisilaikydamas. Kopė į gimtąją kalvą. Pradžioje vos užgirdo Marijoną Florijos Toskos vaidmenį repetuojant. Netrukus pamatė paežerėn besileidžiančią. Iškėlė rankas į aukštybes lyg koks vaidila, iškėlė taip, kad apkabinti puolančią glėbin galėtų... Valandėlei stojo tyla, jiedu nuošalėje gaidas, o ir žuvį paliko, susitiko lytėdami lūpomis. Mudviejų abiejų ši šventa valanda, atsidusę, vienas kitam nieko netarę, suprato... Siekė slenksčio akmens, ant kurio mudu dabar sėdime, godžiai siekė savo namų... „Pelenus“ skaitau, pelenų skonį gomuryje juntu.