Permainų varomoji jėga – bibliotekos. IFLA 78–oji konferencija

2012 10 26

Pasaulio bibliotekininkų ir informacijos specialistų kongresas (angl. trump. WLIC): 78-oji tarptautinės bibliotekų asociacijų ir institucijų federacijos (IFLA) generalinė konferencija bei asamblėja „Bibliotekos šiandien! Įkvepiančios. Stebinančios. Įgalinančios“ vyko 2012 m. rugpjūčio 11-17 dienomis Helsinkyje  (Suomija).

Konferencijos ir asamblėjos metu organizuota 218-a sesijų, kurios sujungė gausybę temų ir pranešimų, vykstančių tuo pat metu keliolikoje salių ir auditorijų. Pranešimus skaitė, pasisakė, diskutavo 480 pranešėjų. Pagrindinės šių metų kongreso pranešimų, diskusijų, forumų temos santykinai buvo suskirstytos 5 kryptimis:

• atvira prieiga ir skaitmeniniai ištekliai;
• bibliotekų politika; strateginės kryptys ir atstovavimas bibliotekoms;
• vartotojai, skatinantys prieigą ir paslaugas;
• naujos priemonės ir metodai;
• naujų idėjų ir inovacijų numatymas.   

Šiais metais kongrese dalyvavo 14 Lietuvos bibliotekininkų draugijos narių – įvairių Lietuvos bibliotekų vadovų ir specialistų, tarp kurių ir aš, gavusi Kultūros ministerijos edukacinę stipendiją. Rinkdamasi, kuriose sesijose dalyvauti, domėjausi temomis, susijusiomis su viešosiomis bibliotekomis, jų teikiamomis inovatyviomis paslaugomis įvairioms vartotojų grupėms, ypač vaikams,  Suomijos viešųjų bibliotekų veikla.

Kongresas vyko gražiame Helsinkio parodų ir konferencijų centre. Šis centras yra didžiausias Suomijoje – 130 tūkst. kvadratinių metrų plote telpa 7 parodų salės, 40 konferencijų patalpų, sukurtos viešos erdvės kitoms veikloms. Kongreso dalyvius pasitiko ne tik saulėtas oras, bet ir būrys kvalifikuotų  savanorių – Suomijos bibliotekų specialistų, pasiruošusių išspręsti kiekvieną problemėlę. Savitarnos aparatai, kuriais buvo skenuojami delegatų registravimosi dokumentų kodai, neleido susidaryti jokioms eilėms, registruojantis daugiau kaip 3000 delegatų  iš 150 šalių.  

Yra įprasta, kad konferencija prasideda atidarymo ceremonija. Šiais metais tarptautinės bibliotekų asociacijų federacijos prezidentė Ingrid Parent  konferencijos ir generalinės asamblėjos atidarymo ceremonijos kreipimesi ir  pranešimo kalboje „Bibliotekos – permainų  varomoji jėga: įkvėpiančios, stebinančios, stiprinančios“ (angl. Libraries – A Force for Change: Inspiring… Surprising… Empowering) kalbėjo apie principus, lemsiančius bibliotekų ateitį:

• Įtraukties, nes bibliotekos, būdamos informacijos ir prieinamumo centrais visiems žmonėms nepriklausomai nuo jų etninės kilmės, religijos, amžiaus ar kalbos,  yra unikalioje padėtyje;
• Virsmo, nes bibliotekos būdamos mokslo, studijų, skaitymo džiaugsmo vietomis, taip pat susibūrimų vietomis, skatinančiomis socialinę sąveiką ir dialogą tarp piliečių bei vietos bendruomenių,  gali tiesiog pakeisti gyvenimus;
• Inovacijų, nes bibliotekos ieško kūrybinių kelių, leidžiančių stiprinti vartotojų patirtį;
• Resursų ir iniciatyvų susiliejimo, jungiant bibliotekas su informacijos profesijomis.

„Šių principų įgyvendinimas taps svarbiausiu bibliotekų uždaviniu per kelerius artimiausius metus, tam, kad bibliotekos taptų realia teigiamų permainų varomąja jėga“, – kalbėjo prezidentė.

2012 m. pasaulio bibliotekininkų ir informacijos specialistų kongreso Suomijos nacionalinio komiteto prezidentė (ir Helsinkio miesto centrinės bibliotekos direktorė) Maija Berndtson atidarymo ceremonijos sveikinimo pranešime „Kas sieja bibliotekas ir Kalėdų senelį?“ (angl. What do Santa Claus and Libraries have in common?) juokavo, kad Suomija yra Kalėdų senelio žemė, tačiau... Švedija sakys, kad jis atėjo iš jų šalies, Danija atsakys, kad  jie turi Šv. Nikolą, Rusija – Senį šaltį. Kalbama ne apie tai, iš kur Kalėdų senelis atkeliavo, o apie tai,  ką jis simbolizuoja. Visų šalių kultūras jungia yra ta pati savybė – noras dovanoti dovanas ir mėgautis tai darant. Nors Kalėdų seneliai įvairiose šalyse atrodo skirtingai, kaip ir bibliotekos, tačiau ir Kalėdų senelius, ir bibliotekos jungia tas pats nors įtikti savo lankytojams, tenkinti jų troškimus. Šiuo požiūriu bibliotekos yra ypač turtingos.

Jelena Ranta, Suomijos teismo ekspertizės stomatologė,  tarptautinių konfliktų zonų  teismų tyrimų savo srities ekspertė atidarymo ceremonijos pranešime „Gini kultūros paveldą – gini žmoniją“ (angl. Defending Cultural Heritage - Defending Humanity) auditoriją pavergė išskirtine kalba apie kultūros vertę ir svarbą tada, kai vyksta karas. Profesorė, apibrėžė kitą genocido veidą, kuris pasireiškia kultūros objektų naikinimu. Ji pateikė pavyzdžių, kaip per karinius konfliktus ir karus buvo sunaikinti unikalūs kultūros objektai. Nedažnai pripažįstamas šis faktas, ir faktas, kad vyksta prekyba per karus ir karinius konfliktus pavogtomis kultūros vertybėmis. Savo kalba ji atkreipė dėmesį į kultūros paveldo vaidmenį mūsų gyvenime ir bibliotekininkų vaidmenį, saugant šias vertybes.

Kongreso atidarymo ceremonijos metu dalyvius sveikino Helsinkio meras Jussi Pajunen, džiaugdamasis, kad šiais metais rugsėjį  duris atvers moderni Helsinkio universiteto biblioteka, be to, paskelbtas XXI a. Helsinkio miesto centrinės bibliotekos pastato architektūros tarptautinis konkursas, o naują biblioteką planuojama pastatyti 2017 m.

Bibliotekų alėja

Parodų ir konferencijų centro fojė, pakeliui į kongreso parodos salę,  delegatų akis traukė Suomijos bibliotekų stendų alėja, kurioje buvo pristatyta Suomijos bibliotekų asociacijos veikla, pažangiausios bibliotekų inovacijos, geros patirties projektai. Džiugu, kad šioje alėjoje išskirtinis dėmesys buvo skirtas Pabaltijo šalių bibliotekoms. Lietuvos, Latvijos ir Estijos bibliotekininkų draugijų informaciniai stendai sulaukė nemažai dėmesio.

Po parodą pasižvalgius

Neatsiejama kiekvienos konferencijos dalimi yra tapęs parodos atidarymas. Iš šiais metais tą pačią  oficialią kongreso atidarymo dieną, pavakary delegatai dalyvavo parodos atidaryme. Paroda, išdėstyta 1000 kvadratinių metrų plote, joje dalyvavo 84 dalyviai ir kongreso rėmėjai iš įvairių pasaulio šalių. Delegatams buvo sudaryta puiki galimybė susipažinti su naujovėmis ir inovacijomis, kurios siejamos su bibliotekų bei informacijos institucijų veikla. Visose parodos kabinose vyko aktyvus dialogas, inovatyvių projektų, idėjų, komercinių eksponatų ir priemonių pristatymas bei demonstravimas. Taip pat prisistatė universitetai, rengiantys bibliotekų ir informacijos specialistus ir kviečiantys studijuoti, fondai, remiantys bibliotekų veiklą (pvz., B. ir Melindos Gates, Liberty fund), duomenų bazes kuriančių korporacijų atstovai (pvz., Oxford University Press,  EBSCO, ProQuest, Allen Press, IEEEXplore Digital library ir kt.), bibliotekos, kuriančios skaitmeninį turinį ir duomenų bazes (Goportis, Ebook library, Singapūro, Taivanio nacionalės bibliotekos ir kt.). Išradingai prisistatė Suomijos bibliotekų asociacija, delegatams pateikusi ne tik išsamios spausdintos informacijos apie bibliotekas, bet sudariusi sąlygas pailsėti ir klausytis prisistatymų  „tylos“ kėdėse.

Už  parodų ir konferencijų sienų

Helsinkis – didžiausias Suomijos miestas ir sostinė – Švedijos karaliaus Gustavo I įkurtas 1550 m. šalia upės Vantaa. Miestas išsidėstęs pusiasalyje, išraižytame į sausumą įsiterpiančių įlankų. Miestas labai draugiškas jame gyvenantiems: puiki susisiekimo sistema su vieningais elektroniniais bilietais visam viešajam transportui; skendintis žalumoje.  Šiais metais Helsinkis švenčia 200 metų miesto – sostinės jubiliejų ir yra paskelbtas pasaulio dizaino sostine. Be to, Suomijos Respublika šiais metais mini 95 metų nepriklausomybės jubiliejų.

Helsinkis sužavėjo savo architektūros statiniais: Senato aikšte, Uspenskio soboru, nacionaliniu muziejumi, šiuolaikinio meno muziejumi, vadinamu Kiasma, sukurtu iš stiklo ir metalo, Šv. Mikalojaus katedra. Ant į katedrą vedančių laiptų sėdi daugybė suomių, turistų, kurie kalbasi, užkandžiauja, tiesiog ilsisi. Miesto puošmena – senoji geležinkelio stotis su 48 m. bokštu. Senato aikštės centre stovi caro Aleksandro statula, visai netoli – Helsinkio universitetas, nacionalinė biblioteka.

Iš istorijos

XII a. suomių gyvenamą teritoriją užkariavo švedai, 1809 m. Rusija užėmė Suomiją ir ši tapo didžiąja kunigaikštyste Rusijos imperijos sudėtyje iki 1917 m. pabaigos, o didžiuoju kunigaikščiu buvo caras. 1917 m. gruodžio 6 d. Suomija tapo nepriklausoma. 1995 m. šalis tapo ES nare.

Suomijoje gyvena 5,3 mln. gyventojų. Ši šalis mums asocijuojasi su saunomis (kurių beje, sakoma yra apie 2 mln.), su Santa Klauso miesteliu Laplandijoje ir Kalėdų seneliu, su  pasaulio „Formulės 1“  lenktynėmis ir lenktynininku Kimi Raikkonen.

Po 2011 m. reformos Suomijoje yra 336 savivaldybės (komunos). Savivaldybės sujungtos į 20 apskričių arba kitaip vadinamų regionų. Kiekvienoje savivaldybėje veikia viešoji biblioteka, beveik kiekviena su filialų tinklu ar bibliobusu. Funkcionuoja ir 20 regioninių bibliotekų.

Bibliotekų valdymo sistema

Suomija yra vadinama bibliotekų žeme. Tikslingai išvystytas bibliotekų tinklas, vieni aukščiausių lankomumo, išduoties rodikliai, o dauguma suomių, t. y. per 80 % – nuolatiniai bibliotekų skaitytojai. Suomiai apsilanko bibliotekoje vidutiniškai 10 kartų per metus ir pasiskolina vidutiniškai 18,1 knygų, garso ir vaizdo įrašų. 2011 m. bibliotekų paslaugomis internetu lankytojai pasinaudojo 57 mln. kartų.

Palyginti su likusia Europos dalimi, Suomija yra retai apgyvendinta (tik 17,6 žmonių viename kvadratiniame kilometre), tačiau plotas (390 920 kvadratinių metrų) didelis,  todėl bibliotekų prieinamumo klausimas yra sprendžiamas lanksčiai. Suomijoje yra daug savivaldybių, kurių gyventojai  gyvena toli nuo bibliotekų. Tokių savivaldybių skaičius yra santykinai didžiausias Laplandijoje ir Rytų Suomijoje. Laplandijoje artimiausia biblioteka gali būti dešimties kilometrų atstumu.  Daugiau nei pusėje Suomijos savivaldybių mažiau nei pusė visų gyventojų gyvena per du kilometrus nuo bibliotekų. Prieinamumą pagerina ir tai,  kad pusė bibliotekų yra  įsikūrusios netoli mokyklų ir dienos priežiūros centrų.  

Suomijos bibliotekų bibliotekinės ir informacinės paslaugos užtikrina vienodas švietimo ir kultūros galimybes skaitymo ir meno supratimo ugdymui, nuolatiniam žinių  plėtojimui,  pilietiškumo įgūdžių formavimui ir visą gyvenimą trunkančiam mokymuisi. Bibliotekos taip pat prisideda prie virtualių ir interaktyvių interneto paslaugų plėtros.  

Tai viena iš nedaugelio pasaulio šalių turinti strateginius bibliotekų plėtros dokumentus. Bibliotekos finansuojamos iš valstybės ir savivaldybių lėšų. Savivaldybės gauna privalomas valstybės dotacija bibliotekų, muziejų, parodų galerijų ir kitų kultūros įstaigų išlaikymui. Valstybinis finansavimas sudaro apie 40 % visų asignavimų. Papildomai dotuojamas mažatiražių literatūros ir kultūros žurnalų įsigijimas. 2010 m.  viešosioms bibliotekoms buvo skirta beveik 300 mln. eurų arba per 56 eurai (193 litai) vienam gyventojui.   
Bibliotekos priklauso švietimo ir kultūros ministerijai, kuriai vadovauja 2 ministrai: švietimo ir mokslo ministras ir kultūros ir sporto ministras.  

Švietimo ir kultūros ministerijoje formuojama bibliotekų politika ir rengiami teisės aktai Parlamentui, planuojami biudžeto asignavimai bibliotekoms, skiriamos dotacijos bibliotekų pastatų statybai, bibliobusų pirkimui, skirstomos lėšos specialiems bibliotekų projektams, renkami ir apibendrinami viešųjų bibliotekų statistikos rodikliai, vertinamos bibliotekos, jų teikiamos paslaugos, bendradarbiaujama su suinteresuotomis organizacijomis (pvz., mokymo  institucijomis, rengiančiomis bibliotekų specialistus). Ministerijos kultūros ir jaunimo politikos ir sporto departamentas nagrinėja klausimus, susijusius su viešosiomis  bibliotekomis ir  Celia aklųjų ir silpnaregių biblioteka. Ministerijos švietimo ir mokslo politikos departamentas nagrinėja klausimus, susijusius su universitetų bibliotekomis, Nacionaline biblioteka, nacionaline depozito biblioteka, mokyklų bibliotekomis ir specialiosiomis bibliotekomis. Ministerijoje yra sukurta administravimo grupė,  kuri koordinuoja bibliotekos veiklas ir jų efektyvumą.

Švietimo ir kultūros ministerijos darbas bibliotekų veiklos srityje yra reglamentuotas Vyriausybės programoje, o Suomijos viešųjų bibliotekų veiklos kryptys ir tikslai yra apibrėžti „Suomijos bibliotekų politikoje 2015“.  Šioje strategijoje suformuolos piliečio bazinės kultūros teisės, kurios keičiasi augant virtualiai informacijai; nustatyti būtini nemokami virtualūs ištekliai ir paslaugos, prieinami kiekvienam piliečiui, apibrėžtas bibliotekų, teikiančių  internetinę kultūros turinio prieigą, vaidmuo.  Svarbu  pasiekti,  kad bibliotekos taptų traukos vieta, „trečiais namais“ visiems nuolat gyvenantiems, kad jos garantuotų prieigą prie informacijos ir kultūros vertybių, nepaisant būsimų visuomenės permainų, atsirandančių dėl technologinių veiksnių. Vartotojas bibliotekas matys kaip vieningą aptarnaujančią organizaciją, o administracinės teritorinės bibliotekų ribos nebus jokia kliūtimi gauti informaciją. Bibliotekos glaudžiai bendradarbiaus su kitomis informacijos institucijomis, o profesinė bibliotekininkų veikla bus naudinga plačiajai visuomenei.  Strategijoje apibrėžiama būtinybė sukurti naują aptarnavimo kultūrą, kurios modernizavimui reikia netradicinio ir naujoviško mąstymo.

Bibliotekų sistema. Bibliotekų tipai

Seniausia ir didžiausia šalyje yra Helsinkio nacionalinė biblioteka, atidaryta 1640 m. kaip Turku universiteto  mokslinė biblioteka, o 2006 m. oficialiai pervadinta nacionaline.

Šalyje veikia  20 universitetų ir 31 aukštesnioji mokykla su savo bibliotekomis.  

Specializuotos  bibliotekos: Parlamento, Statistikos, Celia aklųjų  ir silpnaregių ir nacionalinė depozito biblioteka.

Mokyklų bibliotekos. Jų yra mažai, nes ekonomiškiau ir efektyviau aptarnauti moksleivius viešosiose bibliotekose.

Helsinkio miesto centrinė biblioteka įkurta 1860 m. yra didžiausia viešoji biblioteka šalyje. 1995 m. jai buvo priskirtos centrinės bibliotekos funkcijos visoms viešosioms ir daugiakalbėms bibliotekoms:

• Vadovauja kaip metodinis centras bibliotekinių  informacinių paslaugų  ir  naujų darbo metodų ir priemonių diegimo srityje.
• Veikia kaip nacionalinis nemokamas tarpbibliotekinis abonementas (TBA) visoms viešosioms bibliotekoms.
• Tarpininkauja tarpbibliotekinio bendradarbiavimo srityje tarp viešųjų ir mokslinių bibliotekų.
• Atstovauja viešosioms bibliotekoms.
• Atlieka kitas švietimo ir kultūros ministerijos priskirtas funkcijas.

Būdama pagrindine daugiakalbe centrine biblioteka ji daug dėmesio skiria vartotojų, kuriems suomių kalba yra nepagrindinė ir užsieniečių, gyvenančių Suomijoje, aptarnavimo kokybei. Formuoja fondą, atsižvelgdama į kitų viešųjų daugiakalbių bibliotekų poreikius, jį skirsto per TBA.

Helsinkio m. centrinėje bibliotekoje veikia Viešųjų bibliotekų taryba, į kurią įeina pati Helsinkio biblioteka, regionų ir kitos viešosios bibliotekos. Taryba koordinuoja šalyje pasiekiamų bibliotekų bendradarbiavimą ir  stiprina ryšius su kitais bibliotekų tinklais Suomijoje ir užsienyje.

Bibliotekai asignavimus skiria Helsinkio miesto savivaldybė.  Švietimo ir kultūros ministerija pagal kasmet pasirašomą sutartį, skiria valstybines dotacijas centrinės ir daugiakalbės bibliotekos funkcijų įgyvendinimui ir  bibliotekų paslaugų koordinavimui bei populiarinimui internete.

Regionų bibliotekos

20-ties regionų bibliotekų funkcijos apima metodinį vadovavimą ir tarpbibliotekinio abonemento organizavimą regionuose; informacinio aptarnavimo plėtrą ir darbuotojų kvalifikacijos organizavimą regionuose, taip pat kitas  švietimo ir kultūros ministerijos priskirtas funkcijas.  Bibliotekos priklauso miesto savivaldybėms, kurios įstatymo nustatyta tvarka  gauna valstybines dotacijas tokių bibliotekų išlaikymui.

Viešosios bibliotekos

2010 m. statistikos duomenimis šalyje buvo  312 centrinių  bibliotekų, 486 filialai, 495 kiti aptarnavimo taškai, 154 bibliobusai (2011 m. jie  aptarnavo vartotojus 12 378 stotelėse), 1 plaukiojanti biblioteka–laivas.  Fondų dydis – 39,6 mln., t.y. vienam gyventojui tenka vidutiniškai 7,5 dokumento.  

Sukurtas vieningas bibliotekų portalas www.libraries.fi, kuriame galima rasti informaciją ne tik apie viešąsias, bet ir kitas Suomijos bei užsienio šalių bibliotekas suomių, švedų ir anglų kalbomis.

Helmet (Helsinkio metropoliteno teritorijos bibliotekos) bibliotekų tinklą sudaro Helsinkio miesto, Espoo, Kauniainen ir Vantaa miestų  63 bibliotekos, kurios susijungė 1970 m. Bibliotekos aptarnauja daugiau nei 1 mln. vartotojų. Plačiau www.helmet.fi
Atvira prieiga ir skaitmeniniai ištekliai

Laisvos prieigos prie  informacijos ir saviraiškos laisvė (angl. FAIFE) komiteto sesijoje „Miegodami į kontrolės valstybę“  pranešimą skaitė Šiva Vaidhyanatan, Medijų studijų departamento vadovas, Virdžinijos  (JAV) universiteto profesorius. Pranešime „Internetas miręs!” (angl. The Internet is dead!) jis kalbėjo apie media prognozes per artimiausius dešimtmečius. Išsakytos mintys vertė susimąstyti. Prognozės, kad augant informacijos kiekiui, internetas turi laisvėti, nepasitvirtino – laisvas internetas yra tik nereali svajonė. Prieigą prie interneto išteklių reguliuoja tiek iš vidaus pačios korporacijos, tiek iš išorės, pvz., vyriausybės. Didžiosios korporacijos: Google, Facebook, Apple ir kitos, gaminančios įvairius produktus, siekia kontroliuoti tinklus. Kuriamos naujos sistemos, kurios bus įdiegtos į mobilius prietaisus. „Reikia įsisąmoninti, kad mes visi gyvename sistemoje, (t. y. on-line) ir jau esame tokiame etape, kai sujungti ne tik internete, bet ir mobiliosiose sistemose“, – kalbėjo profesorius. Cenzūrą internete lemia politinės, religinės, socialinės, etikos ir kitos priežastys. Dėl terorizmo baimės cenzūros nemažės ir demokratinėse šalyse. Kasdieniniame gyvenime irgi daugiau cenzūros, nes priimti įstatymai ir normatyviniai dokumentai, leidžiantys sekti asmenį internete ir jį kontroliuoti. Stiprėja komercinė kontrolė, stiprėja duomenų bazių kontrolė, prieiga prie informacijos ribojama dėl autorių teisių ir patentų leidimų, ir galiausiai, vyriausybės imasi kontrolieriaus vaidmens. Todėl IFLA bibliotekininkams ir kitiems informacijų specialistams yra svarbus naujas  etikos kodeksas, kuris yra pagalbininkas ir metodinė priemonė peržiūrint dabartinius galiojančius etikos kodeksus. Šį kodeksą pristatė Paul Sturges, Informacijos mokslų departamento direktorius iš Loughborough universiteto (Didžioji Britanija). Šis kodeksas derinamas su autorių teisių įstatymu ir skatina žmones galvoti, kodėl kai kurie įstatymai dėl laisvos prieigos  prie informacijos šaltinių yra kritikuotini.

Bibliotekoms, kurios yra laisvos prieigos prie šaltinių teikėjos, kyla daug iššūkių ir dėl to, kad  auga prenumeruojamų šaltinių skaičius, reikalaujančių finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kad auga skaitmeninio turinio apimtys, t.y. turiniui valdyti reikalingos vis naujos kompetencijos ir kvalifikacijos.

Linda Vidlund iš Upsalos (Švedija)  universiteto bibliotekos pranešime „Kaip galime pasiekti, kad skaitmeninė medžiaga būtų daugiau matoma bibliotekoje“ (angl. How can we make our digital material more visible in the physical library) pasidalijo patirtimi kaip populiarino 35 tūkst. skaitmeninį fondą studentams, kurie lankėsi universiteto bibliotekoje.  „Skaitmeninės knygų kolekcijos leidžia biblioteką perkelti bet kur. Tačiau spausdintos knygos vis dar turi paklausą ir taip bus dar kurį laiką. Be to, e-knygų, pavyzdžiui, teisės tema Švedijoje nėra pakankamai“, – kalbėjo  pranešėja. Gyvenime negalime atskirti savo realaus ir virtualaus gyvenimo. Todėl biblioteka pradėjo tirti kaip panaudojama e-knygų kolekcija, klausinėdama mokslininkų ir studentų nuomonės. Dėstytojai žiūrėjo skeptiškiau, kalbėdami apie studentų galimybes įsisavinti skaitmeninį turinį, o studentai  entuziastingai pritarė idėjai turėti visus vadovėlius on-line.  Paaiškėjo, kad didžiausia problema yra tai, kad e-knygos ir neskaitmeninės knygos yra atskiruose kataloguose, todėl vartotojai nežino, kur ieškoti e-knygų.  Klausimų atsakymų rezultatai parodė, kad trečdalis studentų skaito elektronines knygas, o 2/3 retai arba niekada to nedaro. Bibliotekininkai organizavo mokymus, studentus nukreipė į reikiamą interneto svetainę per QR kodus, iškabinėtus viešose vietose,  bibliotekų TV ekranus, kuriuose buvo rodoma medžiaga, kaip surasti e-knygą, pateikiamos paskaitų temos ir jiems reikalingos knygos ir pan. Todėl išaugo tiek bibliotekos žinomumas, tiek turimų šaltinių panaudojimas.

Prieigos atvirumas  

Anne Wade, dirbanti Concordia universitete (JAV), savo pranešime  „Nuotolinis informacinio raštingumo kursas studentams“ (angl. An online information literacy course for undergraduates: early experiences) pasidalino Concordia universiteto patirtimi, rengiant informacijos ir komunikacijos specialistus.  Naujos technologijos privertė pakeisti studijų programą, pagal kurią studentai buvo rengiami 25 metus. Nuotolinio mokymo versija yra labai individualizuota ir susidedanti iš trijų studijų etapų: planavimo, paieškos ir panaudojimo. Studijuojant planavimą, mokomasi kokiomis strategijomis naudotis, kaip susiaurinti paiešką. Studijuojant II-jį paketą, mokomasi kaip efektyviai ir kritiškai atrinkti šaltinius. III-jame etape studentai mokomi kaip kūrybiškai perduoti informaciją. Kalbančioji pastebėjo, kad lanksti nuotolinio e-mokymo programa išplėtė studentų ratą – nuo 55 iki beveik 200. Diskusijos kilo Nicole Kruger, Hamburgo (Vokietija) nacionalinės ekonomikos bibliotekos  Leibniz  ekonomikos informacijos centro darbuotojai perskaičius pranešimą  apie mikro e-mokymą (angl. Micro-E-Learning in Information Literacy). Ar mikro e-mokymas tikrai naudingesnis už tradicinius tiesioginius vartotojų mokymus ir makro e-mokymus? Kur veda šis naujas mokymo modelis? Terminas mikro e-mokymas reiškia tam tikros informacijos ar mokymosi medžiagos nedidelį, greitai įsisavinamą kiekį. Bibliotekininkai, suprasdami, kad vartotojus gąsdina didelis pateikiamos informacijos kiekis, ilgi atsakymai į klausymus. Todėl norėdami palengvinti jų paiešką, perėjo nuo formalių hierachiškai organizuojamų mokymo būdų prie tiesioginių ir praktiškų, kokius naudoja žmonės kasdieniame gyvenime, norėdami gauti informaciją. Informacinė tarnyba, teikianti paslaugą EconDesk, patobulino ją, jungdama su on-line programa LOTSE (Library Online Tour and Self-Paced Education arba Pasivaikščiojimas po biblioteką on-line ir individualaus tempo švietimasis) (http://lotse.uni-muenster.de), kurioje daug multimedijos elementų, interaktyvių pamokėlių, filmukų Youtube, nurodyta detali struktūra, o atsakymai į užklausas siunčiami per Facebook, Twitter.

Nemažai dėmesio buvo skiriama Singapūro, kuriame kitąmet vyks pasaulio bibliotekininkų ir informacijos specialistų kongresas: 79 IFLA konferencija ir asamblėja, bibliotekų perspektyvų pateikimui, specialistų rengimo problemų aptarimui.  Singapūro Nacionalinės bibliotekų valdybos narė Gee Miaw Miin pranešime „Įvertinimas informacinis raštingumas (IR) – e-mokymosi modulis pasiekia IR besimokančius  Singapūre“ (angl. Proliferating Information Literacy – e-Learning delivery mode extends reach to IL learners in Singapore) supažindino su Singapūro nacionalinės bibliotekų valdybos penkerių metų projekto, vykdyto nuo  2006 m., rezultatais.  Buvo parengti 26 nuotolinio mokymo kursai su įvairiu  tiksliniu mokymo turiniu studentams, mokytojams ir tėvams. E-mokymo medžiaga per šiuos metus buvo tobulinama, bendradarbiaujant su kitomis informacijos institucijomis, siaurinama ir vis labiau specializuojama (pvz., ar medikams, ar mokytojams –  tik pagal jų darbo kryptis ir specializacijas). Nauji technologiniai sprendimai leidžia į e-mokymo medžiagą įterpti daug media priemonių, žaidimų, kryžiažodžių. Prie kiekvienos temos yra parengtos santraukos, kurios padeda pasikartoti žinias. Kalbėdama apie nuotolinių e-mokymų perspektyvą, pranešėja sakė, kad  mokymo programos orientuojamos į planšetinius kompiuterius, turinčius registruotus vartotojus, informacija teikiama per mobilias priemones. Nuotolinio e-mokymo technologijų raida atvėrė naujas galimybes bibliotekoms pristatyti Informacinio raštingumo  mokymus įdomesniu ir veiksmingesniu būdu, bet svarbu, kad pažangios technologijos būtų naudojamos tik turint gerą mokymo veiklos patirtį ir bendradarbiaujant su strateginiais partneriais.

Idėjos, metodai

Konferencijoje susipažinau su  sėkmingais vaikų ir jaunimo kūrybiškumą skatinančių projektų pavyzdžiais.  „Pasaulis per paveikslėlių knygas“ – projektas, kurį pristatė Annie Everall, vaikų knygų konsultantė iš Staforširo (JK). Jo tikslas – sukurti bibliotekininkų rekomenduotą  paveikslėlių knygelių  iš viso pasaulio sąrašą su anotacijomis. http://www.ifla.org/files/libraries-for-children-and-ya/Projects/Picturebooks.pdf. Šiam projektui vadovauja IFLA bibliotekų vaikų ir jaunuolių skyrius, kartu su  partneriais IFLA raštingumo ir skaitymo skyriumi ir IBBY organizacija. Visos šalys  buvo paprašytos  pateikti 10 mėgstamiausių vaikų knygelių su paveikslėliais, pasirinktų tos šalies bibliotekininkų pagal tam tikrus nustatytus kriterijus: skirtos vaikams nuo 0 iki 11 m., atlaikiusios laiko išbandymus ir tapusios klasika, išspausdintos toje šalyje originalo kalba, geros kokybės ir aukšto lygio leidybos,  teksto ir paveikslėlių suderinamumo, tinka skaityti vaikams garsiai, suteikia teigiamų emocijų. Programa pradėta įgyvendinti 2011 m. Atsiliepimai iš bibliotekininkų ir leidėjų buvo labai palankūs. Sąrašas pasirinktas iš trisdešimties šalių. Dvi parodos, padedant rėmėjams jau organizuotos Japonijos ir Prancūzijos nacionalinėse bibliotekose. Jos bus skolinamos visų šalių norinčioms bibliotekoms. Savo šalies geriausias paveikslėlių knygeles pristatė Kroatijos, Japonijos, Rumunijos, Senegalo šalių bibliotekininkai. Vaikų knygos parašytos tokia universalia kalba, kad galima skaityti ir nemokant kalbos.