Tarptautinė šokio diena

Tarptautinė šokio diena minima balandžio 29 dieną. Ši šventė švenčiama nuo 1982 metų, UNESCO sprendimu. Ji sutapatinta su prancūzų baletmeisterio Žano Žoržo Noverio gimtadieniu. Ž. Ž. Noveris (1727-1810 m.) buvo žymus choreografinio meno reformatorius ir teoretikas, „šiuolaikinio baleto tėvas“.

Šokio menas išsirutuliojo iš liaudiškų apeigų – šokių, skirtų padėkoti ir pagarbinti dievams. Vėliau šokis išsiskyrė į dvi funkcijas – tapo tiesiog malonumas, pramoga ir scenos menas, skirtas išreikšti emocijas, pademonstruoti kūno plastiką ir lankstumą.

Pirmojo lietuviško šokio užuomazgos siekia 1903 m. spalio 31 d., kuomet Peterburgo, tuometės Rusijos imperijos sostinės, lietuvių bendruomenės organizuotame vakare pirmą kartą scenoje buvo sušoktas šokis „Suktinis”. Šokį scenai pritaikė ir visiems puikiai pažįstamą melodiją „Bitute, pilkoji“ harmonizavo Mikas Petrauskas.
„Aguonėlei“ teko garbė būti pirmajai pašoktai scenoje lietuviškoje vakaronėje. Tai įvyko 1905 m. sausio 3 d. Petrikaičių kaime, greta Kretingos, valstiečio P. Jurkaus namuose. Nuo „Aguonėlės” iki šių dienų susiformavo savita sceninio šokio mokykla, estetinių vertybių siekimo ir raiškos būdai.

1939 m. įsteigta Lietuvių liaudies šokių draugija, kuri kėlė sau uždavinį organizuotai rinkti, tvarkyti tautinius šokius ir propaguoti rengiamuose pasilinksminimuose. Kiek vėliau prie draugijos buvo sudaryta ir repertuaro komisija, kurios uždavinys – peržiūrėti tautosakos archyve turimą medžiagą ir rekomenduoti šokius scenai. Pradėtos organizuoti folkloro ekspedicijos. Prieš Antrąjį pasaulinį karą turėta daugiau nei 50 sceninių šokių ir ratelių kompozicijų.

1940 m. įsteigiama Valstybinė filharmonija, o prie jos – tautinės muzikos bei tautinių šokių ansamblis.

1941 m. balandžio 8 d. savo darbą pradėjo Respublikiniai liaudies kūrybos namai (vėliau išaugę į Liaudies meno rūmus ir tapę dabartinio Lietuvos nacionalinio kultūros centro pirmtaku), kuriems patikėta visų meno sričių ir žanrų saviveikla. Organizuotame ir nuosekliame, valstybės remiamame procese formavosi valstybinių kultūros namų sistema, atsirado šokių vadovo profesija, kūrėsi šokių kolektyvai.

Sceninio lietuvių liaudies šokio raidai didžiulę reikšmę turėjo Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio įsteigimas, kurio pirmasis vadovas buvo J. Švedas. Šokėjams vadovauti buvo pakviesta Marija Baronaitė. 1946 m. vasario 16 d. Valstybinio liaudies dainų ir šokių ansamblio šokių grupės vadovu paskirtas Juozas Lingys, tapęs pagrindiniu šokių kūrėju. Su Jo vardu ir prasideda naujas sceninio lietuvių liaudies šokio etapas.
Visą savo gyvenimą J. Lingys paskyrė liaudies choreografijos plėtotei. Jis priartino ją prie profesionaliosios scenos, stengėsi, kad sceninė liaudies choreografija, pradėjusi formuotis šimtmečio ketvirtąjį dešimtmetį, neprarasdama tautinės dvasios, manieros, pakiltų į sceną ir išbūtų joje iki šių dienų.

„Lietuvos“ ansamblis buvusių vadovų J. Švedo ir J. Lingio talento dėka stiprino tautinę dvasią, patraukė moksleiviją, studentiją, jaunimą. Kūrėsi nemažai ansamblio pasekėjų. Tad šiandien turime jau aukšto meninio lygio, galima sakyti, profesionalius tautinių šokių ansamblius, atskirų amžiaus grupių šokėjų kolektyvus.

Juozas Lingys sukūrė apie 200 lietuvių liaudies šokių sceninių kompozicijų. Jo kūryba – tai mūsų aukso fondas. Sceniniai liaudies šokiai, be kurių neapsieina didžiausios šventės: „Lenciūgėlis“, „Malūnėlis“, „Sadutė“, „Jievaro tiltas“, „Džigūnas“, „Blezdingėlė“, „Gaidys“, „Kupolinis“, „Rusnietis“, „Šventinė polka“ ir daugelis kt. Daugelį vadinamojo lietuvių tautinio šokio aukso fondo šokių – „Kepurinę“, „Blezdingėlę“, „Mikitą“, „Šustą“, „Sukčių“ ir kt. palietė Marijos Baronaitės kūrėjiška ranka. Vargu ar rasime liaudiškų šokių kolektyvą, ansamblį, kuris nebūtų šokęs jos sukurto „Oželio“ ar „Lenciūgėlio“. Reta šventė, koncertas, kur nebūtų šokamas „Kalvelis“, gimęs po pirmojo M. Baronaitės ir J. Švedo kūrybinio susitikimo.

Juozas Gudavičius išėjo į sceną su „Klumpakoju“, kuris ir šiandien nesuklupdamas keliauja per visas scenas, o pasirodžiusi „Rezginėlė“ parodė, kad J. Gudavičius turi neabejotiną kūrėjo talentą, kurį patvirtino tokie šokiai kaip „Skepetinė“, „Viliotinis“ ir kt.

Lietuvoje be tradicinio baleto Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre galima išvysti šiuolaikinį šokio atmainų: Anželikos Cholinos šokio teatro spektakliai, Andriaus Pulkauninko fizinis-vizualinis teatras, Kauno šokio teatras „Aura“. Įkurtas ir Lietuvos šokio informacijos centras, kasmet rengiantis šiuolaikinio šokio festivalius.

Modernus šokis pradėjo vystytis 20 a. pirmoje pusėje, su tikslu paneigti baleto formas. Visgi išsivystė atskira šokio meno forma nepriklausoma nuo baleto. Ji glaudžiai bendradarbiavo su kitomis modernaus (ir ne tik modernaus) meno šakomis ieškodama dar nematytų būdų perteikti tuo metu aktualias temas. Viskas išsivystė į postmodernųjį meną. Postmodernus šokis, tai šiuolaikinis šokis. Šiuolaikinio šokio technikų yra didžiulė įvairovė ir jos toliau vystosi, keičiasi ir atsiranda vis naujų.

Vyresnioji bibliotekininkė Vita Juškėnienė