4 netikėti būdai įveikti tingulį

Kartais mums trūksta motyvacijos ir mieliau renkamės tingėti, nei atlikti degančias užduotis. Paradoksalu, tačiau kuo įsakmiau galvoje skamba balsas, kad turi tai padaryti, tuo didesnė tikimybė, kad užuot dirbę, tinginiausime.

Be to, kuo ilgiau neprisiruošiate daryti kažką prasminga, tuo stipresnė ateinanti graužatis ir priekaištai. Atrodo, lyg viduje gyventų skirtingi žmonės – vienas reikalauja ir baudžia, kitas išsisukinėja ir siekia greitai patirti malonumą. Taip dažnai nutinka, kai pasiklystame tarp keturių dalių : žinau, reikia, noriu ir galiu. Kaip atpainioti šį kelią ir įveikti tinginystę?

1. Nežinomybę paverskite žiniomis. Mūsų smegenys lengviau susitvarko su žinoma informacija nei nauja. Žmogų motyvuoja žinios. Ir ne tik motyvuoja, bet kelia savigarbą. Todėl susidūrus su nežinojimu, nėra geresnio kelio, kaip pasikviesti tos srities ekspertą ar dar geriau – pasimokyti ir sužinoti apie šį dalyką bent truputį daugiau.

2. Uždrauskite sau dirbti. Jei jaučiate, kad atidėliojate darbą, tarkite sau rimtu tonu: „Man negalima šito darbo daryti.“ Po to giliai įkvėpkite, iškvėpkite ir ... imkitės veiklos. Įdomu tai, kad uždraudę sau būtiną dalyką jūs pakeičiate vergo poziciją į šeimininko vaidmenį. Panašiai gydoma nemiga: jūs uždraudžiate sau miegoti ir prisiverčiate naktį budėti. Tada miegas ateina labai greitai.

3.Į darbą žiūrėkite kaip į žaidimą. Darželinio amžiaus vaikai didžiąją dienos dalį žaidžia. 90 proc. būtinų žinių apie gyvenimą gauname būtent per pirmuosius šešerius metus. Žaisdami mokomės 15-20 kartų greičiau nei tiesiog monotoniškai kartodami veiksmą. Kai sunku prisiruošti dirbti, tuo galite pasinaudoti. Žaisdami jūs tampate keliolika kartų efektyvesni.

4. Įsivaizduokite save atliekantį darbus. Kita psichikos dalis – pasąmonė – veikia mums nieko apie ją nenutuokiant. Ji apima tuos mūsų įgūdžius, kurie kažkada buvo sąmoningi, o vėliau tapo automatiniais. Sąmoningas protas veiksmus kuria kruopščiai ir papildo juos ne mažiau kruopščiu tekstu – vidiniu monologu. Jus kritikuojanti dalis sugaišta nemažai laiko vertinimams, nuvertinimams ir palyginimams su kitais. Pasąmonė mėgsta tylą ir priima vaizdinį kaip ženklą, kad kažkas jau vyksta. O neutralų komentuojantį balsą ji traktuoja sukurdama veiklos modelį, savotišką veiksmo šabloną. Vaizduotė, gavusi informaciją „aš tai darau“ sukuria vaizdinį greitai, nors ne taip tiksliai kaip sąmonė.

Parengė Aldona KAZLAUSKIENĖ,
Viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė
Parengta pagal žurnalą „Psichologija tau“