Vėlinės

Lapkričio 1-oji – Visų Šventųjų diena, kurią į liturginį kalendorių įvedė popiežius Bonifacas IV septintojo a. pradžioje. Vėlinių metas – virsmo taškas ir gamtoje, ir žmogaus dvasioje.

Lapkritį kosminiu šalčiu prasiveria nakties dangaus bedugnė. Joje išryškėja balzgana juosta, besidriekianti per visą skliautą – tai Paukščių Takas. Mūsų senoliai jį vaizdavo kaip vėlių kelią į dausas. Tas kelias einąs pasaulio medžiu .Medžio šaknys – požemio dievybių valdose, o jo šakose spindi dangaus šviesuliai. Ir patys senieji antkapiai paminklai – krikštai – primena medžio siluetą.
Vėlinių papročiai siekia pagonybės laikus. Seni žmonės porina, kad seniau per Vėlines niekas žvakučių kapinėse nedegindavo. Svarbiausia būdavo melstis už mirusiuosius. Šiandien per Vėlines kapinės sušvinta žvakių liepsnelėmis. Senoliai tikėjo, kad ugnis simbolizuoja gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius, jų amžiną ryšį ir pritraukia vėles. Degančios žvakelės – tai siekis santarvės su tais, kurie jau iškeliavo Anapilin.

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengta paroda „Vėlinės – susimąstymo ir šviesaus liūdesio metas“.

Parengė Aldona KAZLAUSKIENĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė
Parengta pagal sieninį kalendorių