Selemonas Paltanavičius: man smagiausia rašyti vaikams

Spalio 20 d. Dusetų K. Būgos bibliotekoje vyko neeilinis susitikimas su prozininku, knygų vaikams apie gamtą autoriumi, gamtininku, fotografu, aplinkosaugininku, radijo laidų vedėju Selemonu Paltanavičiumi. Rašytojas gimė 1956 m. Užbaliuose, Marijampolės rajone. 1979 m. baigė biologiją Vilniaus universitete. Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1991 m.

S. Paltanavičius nuo pat mažumės, gyvendamas vienkiemyje, domėjosi jį supančia gamta. Jis buvo jauniausias iš keturių brolių, tad neduodavo jiems ramybės įvairiais klausimais, tačiau broliai nelabai ką galėdavo atsakyti. „Pamenu save visai mažą, laikantį slieką rankoje ir bandantį sužinoti, kas jis toks... Knygų apie gamtą rimtesnių nebuvo, ir aš supykęs sau pasižadėjau, kad užaugęs jų tikrai parašysiu!“ Berniukas pažadą išpildė su kaupu, o dviejų knygų herojumi tapo... sliekas. 4-5 klasėse Selemonas pradėjo rašyti kasdien vakarais po valandą, ką matęs, ką naujo tą dieną sužinojęs. 7 klasėje jis jau turėjo parašęs pluoštą pasakojimų apie gamtą, o būdamas studentas 1978 m. išleido pirmąją knygelę „Žalio miško istorijos“.
Dusetų K. Būgos pradinukai klausėsi rašytojo pasakojimo apie tai, kaip kuriamos knygos. „Dažnai manęs klausia, o kodėl vaikams? O vaikams todėl, kad iš vaikų išauga žmonės“ - susitikimą pradėjo S. Paltanavičius. „Nėra tokios mokyklos, kur tampama rašytojais. Rašytojų diplomas – jų knygos. Ir dar rašytojai labai panašūs į grybus, nes patys nežino, iš kur atsiranda. Į dažnai užduodamą klausimą, kiek laiko užtrunka parašyti knygą, atsakymo nepateiksiu – galvoje net ir dešimt metų gali suktis siužetai ir gyventi įvairūs personažai, kol iš viso to gimsta knygos tekstas. Nėra griežto plano ir niekas neskubina rašyti“ - kalbėjo 85 knygų (beveik visos jos skirtos vaikams) autorius. Jis prisipažino, kad rašo senoviškai – pieštuku ar rašikliu, o jei tenka toli važiuoti automobiliu, tai ir į diktofoną įkalba tekstus. Vėliau juos belieka užrašyti ant popieriaus.
Rašytojas vaikams paskaitė keletą laiškų, kuriuos „parašė“ mieste gyvenančiam autoriui knygos personažai Lapinas, Zuikis. Vaikai su malonumu išklausė ir istorijos apie žvėrių paspirtuką ir draugystę, sužinojo, kad ežiukai tikrai tikrai neėda nei obuolių, nei grybų, ir ant spyglių jų nenešioja. Sužinojo ir kaip patiems namuose įsirengti paukščių televizorių – ogi tereikia pakabinti jiems lesyklėlę ir kasdien juos besimaitinančius stebėti. S. Paltanavičius atkreipė mokytojų dėmesį į tai, kad vaikams skirti vadovėliai dažnai būna gan nuobodūs, sausi ir verta į mokymo programas įtraukti kuo daugiau pažintinių, gyva kalba parašytų knygelių. Aplamai Lietuvoje, o ir pasaulyje trūksta knygų, kino filmų apie gamtą, tad trūksta ir gamtos pažinimo pradmenų. Rašytojas pristatė anksčiau savo išleistą knygą apie paukščius ir pastebėjo, kad nors paukščiai visiems patinka, retas kuris net studentų tarpe rimtai jais domisi, studijuoja. „Dabar baigiu knygą apie Lietuvos žinduolius. Apie gamtą knygų niekada nebus per daug, tad kol galėsiu, jums rašysiu!“ - baigė pokalbį su vaikais rašytojas ir tuomet atėjo metas klausimams. O jų buvo įvairių – rūpėjo mažiesiems sužinoti, kiek rašytojui metų, kiek yra knygų parašęs, kodėl tiek daug rašo apie gamtą.
Vėliau susitikimas tęsėsi su suaugusiais skaitytojais. Jiems S. Paltanavičius perskaitė keletą apsakymų iš naujai rašomos knygos paaugliams apie įdomų (Suvalkijoje taip vadina keistus ar proto negalią turinčius žmones) Apolį, vienišą trobelėje prie miško gyvenantį žmogų, jautrų ir geros širdies. Visas jo pasaulis – gamta.
Rašytojas taip pat pasakojo apie LRT televizijos projekto „Nacionalinė ekspedicija“ keliones, ta tema parašytas keturias knygas, labai šaunią komandą, kelionės sunkumus ir džiaugsmus bei netikėtus atradimus. Praskleidė ir vieną paslaptį – sekanti kelionė vyks Lietuvoje.
Po susitikimo Selemonas Paltanavičius mielai sutiko atsakyti į dar keletą klausimų.
Ar yra tema, kurios dar nelietėte, bet labai norėtumėt panagrinėti būsimoje naujoje knygoje?
Man smagiausia rašyti, kurti grožines knygas vaikams. Temos jose visose tos pačios, amžinos: gėris, gerumas, mokėjimas gyventi bendrame pasaulyje. Gali būti, kad apie tai niekada nebus parašytos visos ne tik mano, bet ir pasaulio autorių knygos. Tiesa, planuose keletas pažintinių knygų. Žinau, suprantu, ko reikia, žinau, kaip reikia rašyti. Jei suspėsiu, tą ir padarysiu.
Stebint pokyčius gamtoje – klimato atšilimas, virusų siautėjimas – kokia Jūsų, tegul ir subjektyvi, nuomonė apie ateinančius, tarkim, 50 metų? Ar aplamai įmanoma kažką nuspėti, kai viskas taip greitai keičiasi?
Pasaulis keičiasi, bet mes turime atsakymą, kodėl tai vyksta – visur kaltas žmogus, egoistiška jo veikla, gamtos dėsnių nepaisymas. Tarša, miškų naikinimas, per didelis gamtos išteklių naudojimas... Būtų galima vardinti ir vardinti. Tą reikia žinoti, nes nežinodamas savo klaidų, jų niekada neištaisysi. Artimiausi 50 metų nebus labai šviesūs. Mažės gamtos ištekliai, mažės žmonių atsparumas viskam – karščiui, vėsai, alergijoms. Nematau pastangų valstybės ir kiekvieno mūsų mastu, kad to būtų siekiama išvengti.
Jei turėtumėt galimybę priimti įstatymus – kokie būtų patys pirmieji gamtosaugos srityje?
Netikėtas klausimas... Man šiek tiek lengviau, aš 40 metų buvau profesionalus gamtosaugininkas. Suprantu, kad įstatymų reikia, bet... reikia, kad jų laikytųsi, kad nebūtų taip, kaip dabar su skiepais - kas nori, nesiskiepija, užkrečia kitus, miršta patys, juos (o ne kitus) gydo visi gydytojai, jiems, tiems netvarkingiems, skiriamos visos ligoninės. Taip nieko nepasieksi. Štai visi žinome, kad žemės ūkis yra didžiausia mūsų gamtos bėda, kad trąšų ir pesticidų pilama, purškiama daug daugiau, nei reikia. Ir dar už tai kasmet išmokama daug išmokų. Taigi žinome, bet tylime. Ar kas nors išdrįs Seime pasakyti ir dar įstatymo projektą paruošti, uždrausiantį tokius dalykus? Labai tuo abejoju. Kažkada Lietuvoje iš kiekvieno upeliuko buvo galima gerti vandenį. Iš ežero – taip pat. Dabar aš to nedarau. Ir jums nerekomenduoju... Aš visų pirma panaikinčiau visų nereikalingų paramų, išmokų už gamtos naudojimą sistemą, o šias lėšas skirčiau tiesiai gamtai. Keletą kartų sumažinčiau miškų kirtimo apimtis. Nes, už medieną valstybei uždirbami tokie vargani pinigai, kokius, sakykim, per metus gauna žinomas pasaulio aktorius. O miško jau nėra, jis iškirstas...
Lietuvoje įvyko pirmasis šienpjovių čempionatas, kurio vienas iš iniciatorių buvote ir Jūs. Gal galite šiek tiek plačiau apie jį, kodėl taip svarbu palikti kuo daugiau nenušienautų pievų? Ir ką atsakytumėte besibaiminantiems dėl erkių pagausėjimo, paliekant natūralias erdves aplink savo namus? Gal prisodinti kokių jas atbaidančių augalų?
Pievų šienavimas turi prasmės tada, kai mums reikia šieno. Arba, kai tam tikroje vietoje (ne visur) to reikia gamtai. Visa kita, ypač vadinamas ekologinis šienavimas, dažna yra net žalingas gamtai. Dar blogiau, kai pjaunama greitaeigėmis šienapjovėmis – esu daugybę kartų daręs tyrimą, kas pievoje lieka po šienavimo; gyvybės ten nerandu jokios – nei varlių, nei vabzdžių. Randu sumaltus ežius, stirniukus, paukščių lizdus, o ko nerandu pats, parodo gandrai ir krankliai, kurie tokias gyvūnų liekanas sulesa. Tačiau tą darome ir savo namuose, sodybose. Pačiu barbariškiausiu gyvybės įrankiu reikėtų vadinti žoliapjovę (vadinamą trimerį), kuri sumala viską. Štai kodėl neturime žiogų, paukščių. Dalgis gali sunaikinti gal dešimtadalį šių gyvybių. Todėl bandome daryti tokias akcijas. O erkės... deja, šienavimu nieko nepadarysi. Ir augalų, kurių erkės „nemėgsta“, nėra. Beje, jei tikrai norite šienauti, šienaukite, bet tik dalgiu.
Ar pastebite žmonių norą gyventi kaip galima švariau, paliekant kuo mažiau pėdsakų gamtoje? Ar tas rūpi tik sąmoningai žmonių saujelei?
Tokių apraiškų matyti. Bet tik apraiškų. Jei tokių žmonių būtų daug, apie juos spauda nerašytų, tai būtų gyvenimo norma. Tačiau jie labai svarbūs, nes jų pavyzdys būna paveikus. Ypač svarbu, kad jis, tas pavyzdys, darytų įtaką vaikams, jaunimui. Gaila, kad daug ką esame pamiršę, tenka mokyti iš naujo. O tam sugaištamas laikas galėtų būti naudojamas kur kas tikslingiau. Na, bet tai yra jau gerai, jei tik žmonės nori mokėti ir žinoti daugiau.
Apkeliavote begalę šalių. Lyginant su jomis, kurioje vietoje esame pagal gamtos apsaugą? Žmonės labai baiminasi, kad tuoj nebeturėsim miškų – kiek jų baimės pagrįstos?
Na taip, apkeliavau visą Europą... beveik visą. Turiu iš karto pasakyti – mes paveldėjome nuostabią gamtą. Kurioje vietoje esame pagal jos apsaugą? Sunku pasakyti... nesivadovausiu statistika, pateiksiu savo nuomonę... Vakarų Europa, pavyzdžiui, gali būti laikoma daug pasiekusi, bet... ten gamtos likę tiek mažai, kad visos priemonės skiriamos mažiems lopeliams. Kitur bandoma atkurti gamtą šimtus metų naudotose vietose. Labai gražių darbų mačiau Vengrijoje, Kroatijoje. Žinoma, Šveicarijoje ir Austrijoje, bet ten – Alpės, taigi, kalnai. Juose laukų nesuarsi. O mūsų miškai – jau minėjau apie tai. Manau, kad didžiausia klaida buvo jų privatizavimas ir dar labiau – keitimas į kažką. Reikia pastebėti, kad iki 1940 metų Lietuvoje nebuvo pusė privačių miškų, o dabar yra. Sako, kad taip atstatyta teisybė. Gal kas galėtų paaiškinti, kaip ji atstatyta, jei tai neįmanoma: jeigu neturėjai miško, kaip gali jį atsiimti?
Ar mokykloje ekologijai skiriamas pakankamas dėmesys? Žinant, kad dabar vaikų praktiškai negalima išsivesti gamton, kad parinktų šiukšles, ar užaugintų kažką mokykliniame darže ir pan. ...
Visų pirma, pradžia turi būti ne mokykloje, o šeimoje! Neverskime visko mokyklai, kam yra tėvai, seneliai? Į mokyklą vaikas turi ateiti jau turintis savo patriotizmo, pasaulio suvokimo pagrindus. Ir ne šiukšlių rinkime esmė – šiukšlių ir šiaip neturi būti! O auginti jis taip pat turi ne mokyklos darže (arba – ne tik mokyklos), bet visų pirma namuose. Reikia kuo daugiau pasitikėti vaikais, leisti patiems dirbti, rūpintis, tapti atsakingais. Ir tai turi būti jiems leista ne tik santykyje su gamta ir mūsų aplinka.
Žinome, kad vaikai gyvena virtualiame pasaulyje, tad kaip sužadinti jų smalsumą, norą domėtis gamta?
Vaikai negyvena virtualiame pasaulyje – jie svajoja, fantazuoja. Tiesa, taip įvyksta, kai suaugusieji juos išgena iš savo pasaulio, kai visą potencialų savo rūpestį ir pagalbą vaikams „kompensuoja“ pamesdami kokį kompiuterinį žaisliuką. Kai tėvai ir seneliai patys eis į gamtą, vaikai ir anūkai eis kartu. Nenorėkime nieko neveikdami ko nors pasiekti ir ką nors laimėti.
Ateina žiema, tad pasitelkus Jūsų daugiametę patirtį – pabandykit „išburti“, kokia ji bus...
Dabar tai beveik neįmanoma dalykas, nes viskas susijaukė... Kažkada tokias prognozes pagal gamtos ženklus buvo galima daryti. Žiema bus vėluojanti, labai permaininga. Regėsime sniego, bet ar jis ilgai gulės, nežinia. Tikros „lietuviškos“ žiemos tikėtis, matyt, neverta...
Ačiū!
Vilija Visockienė, nuotraukos autorės