Popietė „Mano namai namučiai“

Į namus sugrįžtame kaip į saugiausią vietą, kur už savų durų jaučiamės kaip už mūro, o savos sienos gydo nuo visų negandų. Žinoma, labai svarbu kokia atmosfera vyrauja namuose. Ne veltui lietuvių liaudies patarlė sako, kad nėra namų be dūmų. Kokia mintis, pati pirmoji užgimsta galvoje, kai pamąstome apie namus, kai ištariame žodį – „namai“? Į šį klausimą buvo bandoma atsakyti kartu su vaikų dienos centro „Draugai“ vaikais ir darbuotojomis.

Vaikų dienos centro darbuotojos namus apibūdino tvirtove, saugiu kampeliu, erdve, kurioje slepiamasi nuo gyvenimo negandų, kasdieninių vargų, o kartu vieta, kur visada miela ir jauku sugrįžti – ramybės oaze, šilumos teikėja... Vaikams namai asocijuojasi su šeima ir jos vertybėmis, savęs ir pasaulio gilesniu pažinimu.
Panagrinėjus žodžio „namai“ svarbą, buvo pereitą į kitą – knygos skaitymo etapą. Vaikai susipažino su knygomis. Iš siūlomų knygų „Nipė nori namo“, „Nipė namie“ (Vytautas Račickas), „Žaliojo namo paslaptis“ (Gintarė Adomaitytė), „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“ (Piret Raud) vaikai išsirinko pastarąją knygą, kurią skaitė visi paeiliui. Tai iš tiesų liūdnoka, bet kartu suteikiantį viltį istorija ir išpildantį namelio svajones – jame kažkas apsigyveno: „Jis buvo nuosavas mažų namučių vaiduoklis ir mažiems namučiams labai brangus“.
Paskaitę istoriją apie mažą namelį, visi popietės dalyviai draugiškai kūrė namelius, kur namo stogai tapo išlankstyti iš spalvoto popieriaus laiveliai. Kuriant namus, vaikai mintyse (galbūt) svajojo ateityje turėti tokius namus: ramius, šiltus, jaukius ir visada norėtųsi į juos sugrįžti.
Nuostabi istorija apie namelį, kuri privertė vaikus susimąstyti.

Nijolė Pilac, Ligoninės padalinio vyresnioji bibliotekininkė

Autorės nuotaukos