Auksinio šiaudo magija

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje pavasario saulutės šviesoje sukasi auksaspalviai sodai, juose gieda paukšteliai, nuo menkiausio vėjo dvelksmo supasi žvaigždės, puošnūs reketukai, šiaudiniame luote plaukia auksavilnė avytė. Šiaudiniame sode užkoduota tobulo pasaulio sukūrimo idėja. Liaudies dainose dainuojama, kad jame „vynuogių uogos byra“, jo viduryje „upė teka“, o medžiuose „paukščiai šneka“. Dangiško sodo, idealios tvarkos simbolis buvo dovanojamas kaip laimės, darnos palinkėjimas. Sodai buvo kabinami virš jaunavedžių stalo, kūdikio lopšio, rišami prieš didžiąsias metų šventes.

Parodoje esantys sodai, šiaudinės dėžutės, skulptūrėlės, skrybėlės sukurtos talentingų Kutkų šeimos narių rankomis. Kviečiame susipažinti su jos kūrėjais.

Jurga Kaščiukaitė - Kutkienė
„Šiaudinius sodus, girliandas ir eglutės žaisliukus veriu nuo 1988 m. Mokiausi iš savo mamos Juzės Šaknytės Kaščiukienės (gim. 1943 m. Kurtiškės kaime, Ignalinos rajone). Šiaudinius sodus, girliandas ir eglutės žaisliukus verti Juzė mokėsi iš savo mamos Marijonos Matkevičiūtės Šaknienės.
Marijona Matkevičiūtė gimė 1897 m.Pašilės kaime, Tverečiaus parapija. 1927 m. ištekėjo už Juozo Šaknio iš Kurtiškės kaimo, Tverečiaus parapijos. 1943 m. gruodžio 19 d. jiems gimė jauniausia dukra Juzė Šaknytė (mano mama).
Juzė pasakojo, kad žiemos metu mama susisodindavo vaikus, atnešdavo šiaudų ir jie darydavo visokias grožybes, kuriomis vėliau pasipuošdavo namus. Mažieji vaikai verdavo girliandas ir įvairius žaisliukus, o mama suverdavo sodą, kurį pakabindavo virš stalo.
Panašiai mokiausi ir aš – mama prieš Šv. Kalėdas namus puošdavo šiaudiniais žaislais ir girliandomis. Langą užkabindavo iš popieriaus karpytomis užuolaidomis. Girliandas, žaisliukus ir paukščiukus darydavom abi kartu. Baigusi vidurinę mokyklą (apie 1988 m.) pradėjau verti sodus. Daug metų verdavau sau ar draugams dovanų. Nuo 2010 m. savo vertus šiaudinius sodus, girliandas ir eglutės žaisliukus pristatau įvairiuose renginiuose, mugėse, parodose. 2017 m. gavau tautinio paveldo serifikatą šiaudiniams sodams, eglutės žaisliukams ir šiaudinėms girliandoms.
Dabar gyvenam Vilkiškių kaime, Bezdonių sen., Vilniaus raj., kur daug senųjų ąžuolų. Rugius (savo šiaudiniams darbams) sėja Jonas, o pjauna sūnūs. Šiaudai mūsų pagrindinis pragyvenimo šaltinis. Su šiaudais dirbam visada. Ką ten dirbam – mes gyvenam su šiaudais. Tai tokia magija... atsineši pėdą šiaudų į namus – atsineši netvarką, chaosą... o kai baigi sodą (ar kitą darbelį)... matai tobulą tvarką...
Dabar daug žmonių domisi senaisiais amatais. Šiaudiniai sodai ne išimtis. Vedu edukacijas vaikams, jaunimui ir suaugusiems. Turiu keletą mokinių, užsienyje gyvenančių lietuvių. Jaunimas domisi, dalyvauja edukacijose. Yra kas „užsikabina“, tada mokau individualiai. Nesudėtingą sodelį galima išmokti verti ir internetu. Problema gauti šiaudų. Šiaudinių žaisliukų ir sodų vėrimo mokome visus norinčius. Jono paveikslus pamatyti galima pas mus namuose. Sodo vėrimas, paukštelio pynimas priverčia susikaupti, sutvarkyti mintis ir apsišarvuoti kantrybe. Vienas iš mano sūnų Jonas taip pat veria sodus.“

Jonas Kutka
Jono tėvas Jonas Kucka gimė Knystuskių kaime (Baltarusija, Gervėčių parapija), mama Taisija Laibis gimė Lydos rajone Navasiolkų kaime. Susipažino abu Karelijoje, tremtyje. Ten gimė du vyresni Jono broliai - Viktoras ir Vladas. Tėvai 1958 m. grįžo į Lietuvą ir įsikūrė Vilniškių kaime (dabar Vilkiškių), Bezdonių sen. Jonas gimė 1960 m. rugsėjo 19 d. Sovietų laikais rašant dokumentus įvyko daug klaidų. Jonui buvo pakeista c raidė į k ir jis tapo Kutka. Tėvas buvo puikus medžio meistras ir šiaudų pynėjas. Jis piešdavo ir iš plastelino mažiausiam sūnui lipdydavo arkliukus ir buvo pirmasis jo mokytojas: „Tėvas norėjo mokytis dailės, bet nebuvo sąlygų ir galimybių, todėl jis nuvedė mane į Čiurlionio menų mokyklą. Už ką aš esu jam labai dėkingas“. Abu tėvai ilgais žiemos vakarais pindavo šiaudines dėžutes, avinėlius, verbas, krepšius, kašikus iš vytelių ir dalyvaudavo Kaziuko mugėse Kalvarijų turguje, Vilniuje. Tėvai mus nuo vaikystės išmokė pinti.
Mokykloje pirmieji mokytojai buvo keramikas G. Talmantas, grafikė B. Žilytė, J. Daniliauskas, V. Kisarauskas, piešimo mokytojas A. Kmieliauskas, kurie buvo ne tik geri pedagogai, bet ir puikūs žmonės.
Jonas 1983 m. įstojo į Dailės institutą, Tapybos katedrą, iš kurios buvo pašalintas 1986 m. „už elgesį, nesuderinamą su tarybinio studento vardu - ne laiku ir ne vietoje dainavo lietuvių liaudies dainas, arijas iš operų“.
„Liaudies menas, bažnytinė dailė, Vilniaus barokas ir prancūzų impresionistai (Sezanas, Gogenas, Van Gogas ir kt.) pašaukė kurti į gamtą (studijoms iš natūros). Mano požiūriu gamta yra didžiausia mokykla ir mokytoja. Kiekvieną dieną iš jos semiuosi kūrybinių minčių", - sako Jonas. Menininkas išreiškia save tapydamas, medžio drožyboje, kalvystėje, pynime iš šiaudų, rašo poeziją.
Parodose J. Kutka dalyvauja nuo 1989 m., yra surengęs 3 personalines parodas. Tautodailininkų sąjungos narys nuo 2012 m.
Neeilinė paroda skaitytojus džiugins iki gegužės pabaigos. Kviečiame užeiti, pasigrožėti, įsigyti.

Vilija Visockienė
Nuotr. iš Kutkų šeimos albumo