Dvasinio grožio šalininkė ir propaguotoja

Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia spaudinių paroda, skirta dramaturgės, prozininkės, poetės, kritikės Sofijos Kymantaitės – Čiurlionienės 135-osioms gimimo metinėms. S.Kymantaitė gimė 1886 m. Joniškyje bežemio bajoro, talentingo istorijų pasakotojo Leono Kymanto ir dainininkės, buvusių baudžiauninkų dukros Elžbietos Jarulaitytės šeimoje. Tėvai vertėsi sunkiai, todėl buvo priversti persikelti į Kulius, pas E.Jarulaitytės brolį, kunigą Vincentą Jarulaitį. Jis aktyviai rūpinosi Sofijos švietimu, leido ją į Palangos mergaičių pradinę mokyklą.

1898 m. Kuliuose S.Kymantaitė susipažino su jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Nors Sofija tuo metu jau gerai skaitė ir rašė lenkiškai, buvo pramokusi rusų kalbos, lietuviškai nei skaityti, nei rašyti nemokėjo. J.Tumas-Vaižgantas tapo pirmuoju jos lietuvių kalbos mokytoju. S.Kymantaitė vėliau įvaldė ir prancūzų bei vokiečių kalbas. Mokslus toliau tęsė Peterburgo ir Rygos gimnazijose, Krokuvoje pradėjo medicinos studijas, vėliau mokėsi filosofijos bei literatūros.
Sugrįžusi į Vilnių, S.Kymantaitė pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, netrukus įsijungė į visuomeninio moterų sąjūdžio veiklą. Būdama vos 21-erių, ji Lietuvos moterų suvažiavime jau skaitė pranešimą, kuriame akcentavo moterų švietimo bei lavinimo svarbą. Suvažiavime užvirusių diskusijų metu ji taip pat ragino moteris drąsiau ir aktyviau reikštis žiniasklaidoje. Netrukus S.Kymantaitė buvo išrinkta į komitetą kuriamai Lietuvos moterų sąjungai tvarkyti.
1909 m. ištekėjo už kompozitoriaus ir dailininko Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, tačiau jųdviejų vedybinis gyvenimas, kurį S.Kymantaitė – Čiurlionienė su šviesiu ilgesiu prisiminė iki pat mirties, deja, truko neilgai.
1911 m. M.K.Čiurlioniui mirus, S.Kymantaitė – Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune, kur pradėjo savo pedagoginį kelią – dėstė lietuvių kalbą „Saulės“ kursuose Kaune, Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo lietuvių gimnazijoje Voroneže, po karo pradėjo dėstytojauti Vytauto Didžiojo universitete. 1930–1936 m. S.Kymantaitė-Čiurlionienė buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadė.
Kūrinius pradėjo spausdinti 1905 m. Rašė eilėraščius, tautosakines poemas, dramos kūrinius, apsakymus, apysakas, tarmiškus monologus, išspausdino literatūros kritikos ir literatūros istorijos straipsnių, etiudų, recenzijų, paskelbė memuarų, išvertė užsienio rašytojų kūrinių: Žano Batisto Moljero „Šykštuolį”, „Tartiufą”, „Don Žuaną”, Gustavo Flobero „Ponia Bovari”, redagavo Homero „Iliados” vertimą.
S. Čiurlionienė – Kymantaitė mirė 1958 metų gruodžio 1 d. Paroda veiks iki kovo 30 dienos.

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus informacija.

Vlado Zubovo nuotr. / Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. 1956 m.