Justas Jasėnas. Kovo 11-oji – su ąžuolais

Pernykščių ąžuolo lapų krūvoje. Stabtelėjau prie pernykščių lapų krūvos, dailiai sugrėbstyta, bet vėjas vis tiek įsisukęs nešioja ir sklaido. Anava, kažkas lyg sužėrėjo... Puoliau arčiau. Juostelės su tautinėmis spalvomis, kad ir mažos trumpos, bet juk tai vėliavos. Buvo tik kelios dienos po kapinių lankymo maratono. Viskas ten pat, vietoje: sudužę žvakidės, gėlių puokštės, vainikai, buteliai, sena komoda nulūžusiom kojom...

Pamačiau prozininkės Giedros Radvilavičiūtės knygą, voliojosi gal trys, o gal visi keturi menotyrininkės, dailės istorikės Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva rerum“ tomai. Kas mūsų valstybės išniekintą, apdergtą vėliavą gins? Man netikėtai parūpo. Nei kariūnų, nei generolų nematyti aplinkui. Kur kreiptis, kur šauktis pagalbos? Gal ką iš Pabradės pakviesti? Aprimau, jei čia bendrai guli, tai šitos moterys savo kūryba, savo knygomis, o ir kūnais savaisiais mūsų vėliavą tikrai apgins. Žinau, tokias juosteles riša ant vienodų kryžių, kuriais paženklinti savanorių kapai.

Normalu, kad susipurvina, sudyla, išblunka, reikia pakeisti naujomis. Kiemsargio niekas nepamokė, kur tas juostelės padėti, ką su jomis padaryti. Juk galima ir kitaip pasielgti: sudeginti ar į gimtąją žemę įkasti... Kariūnai klaupiasi, klaupdamiesi svyruoja, svyruodami vėliavos kampą bučiuoja, dar prisiekia, o man iš tų šventųjų apeigų tik nepakeliamas, alpulingasis kvatojimas ima. Kam visa tai, jei po to, josios vieta ne širdy, ne ant stogo, ne prie namų ar pačiuose namuose, kambary, gal salėje, o pernykščių ąžuolo lapų krūvoje. Štai ir visa lietuvybė... Tautinė lapų krūvelė.

Rudenį Patriarcho ąžuolyne. Lietuva ne senutė, Lietuva ne sukriošusi senė, Lietuva dar jauna tebėra. Prisiminiau skulptoriaus Juozo Zikaro Laisvės skulptūrą Kaune. Kas jai pozavo, kaip susiklostė tos jaunos moters gyvenimas, koks buvo jos vardas, iš kur ji pati? Užsirašiau šias eilutes sau. Tikrai ne Stelmužėje, gal kur Žemaitijos ąžuolų giraitėse, esama tokių. Aukštaitijoje, o ir aplink mano gimtąjį Panevėžį tik pavieniai ąžuolai, plačiai išsišakoję lygiuosiuose laukuose. Vieni, bet ne vieniši, tebeliudija buvusius kiemus, sodybas, žmonių kartas. Su seserimi vėlų rudenį aplankėme Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną, yra toks pasodintas Vilkaviškio rajone, tautos patriarcho Jono Basanavičiaus tėviškės žemėje, Ožkabalių kaime. Daug medžių, prasminga, kad jie vis sodinami. Kovo 11-osios giraitėje auga vienuolika ąžuolų apie aukščiausią apylinkėse kalvą. Sakoma, kad čia pasižvalgyti po apylinkes užkopdavęs ir pats J. Basanavičius. O štai Kovo 11-osios Akto signatarų giraitėje pasodinti ąžuoliukai visiems, Dokumentą pasirašiusiems atminti ir pagerbti. Sustojau prie Kazimiero Uokos ąžuolo, atrodė tvirčiausias, galingas, stipriai žemėn šaknis suleidęs. Ne visi tokie... Nuo ko tai priklauso? Sodino vienos rūšies, tuo pačiu metu, o ir žemė juk vienoda... O žiūrėk, kiti nusiminę, lyg išsekę ar išsekinti, gal kokios ligos ar vabalų pagraužti, dar kitų žievė pažeista, kamienas apibrozdintas, lapai kažin kaip susiraitę, keistai išgaubti. Ąžuolai kaip ir žmonės, o žmonių gyvenime visko ir visaip pasitaiko, visai nesistebiu įvairiais nutikimais. O gal tie ąžuolai byloja apie dabartinę Lietuvą, gal ką sako apie pačius signatarus, jų kelius, džiaugsmus ir baimes, šlovės olimpus, pakriaušių griūtis. Kalba, kažką kalba tikrai, tik kaip suprasti teisingai, ką jie mums pasakyti mėgina...