Justas Jasėnas. Palydint vieną laišką ir vieną atvirlaiškį...

Tolstant mėginti priartėti
Prisiminiau praėjusių metų Vasario 16-osios minėjimą „Cido“ arenoje. Jaučiau, kad derėtų ten nueiti. Nors jau 2020 – ieji, bet pasitiko vedėjas mitingo nuotaika, vis čaižiai šaukdamas, vis susiriesdamas, vis džeržgiančiu balsu riaumodamas. Gal čia ir didžiausia Miltinio teatrinės mokyklos galia – išgąsdinti, prislėgti, didžią paniką sieloje sukelti garsu... Jaunieji teatro auklėtiniai skaito ramiai, taikingai, skaito savo balsu. Nusispjoviau per kairįjį petį, pasivaikščiojau palei Nevėžį, sočiai užteko. Apėmė toks keistumas tyrinėjant vietovardžius.

Daugelis jų slaptingai liudija giminystę, prigimtą brolystę, buvimą kartu. Gyvenu Panevėžyje, siunčiu laiškus iš Panevėžiuko. Mus jungia vanduo, jungia Nevėžis ir jojo krantai. Joniškyje su Jonu skaitau eilėraščius latviškai, grįždamas namo stabteliu Joniškėlyje, aplankau Gabrielę, taip, tą pačią Bitę. Švenčionėliuose susitinku su Algiu, sieja ta pati žurnalistika, drauge važiuojame į Švenčionis. Pėsčiomis nueiname iki valstybinės sienos su Baltarusijos respublika. Einame ilgai patvoriais, pakraščiais ir pasieniais tiesiog dairydamiesi, šnekučiuodamiesi, fotografuodami. Nieko pikto mums niekas nesako, niekas nestabdo, niekas neįtarinėja, kad bėgame, o bėgdami ką neleistino užantyje nešamės. Tikra laimė – taip lengvai, taip laisvai pakeliauti, nors ir valstybės pakraštyje.

Pareiti namo
Vis tas namų ilgesys. Namai ten, kur gyvena mama. Namai tol, kol ji gyva. Prisiminiau poeto Fausto Kiršos namus Senadvaryje. Vaidinome, skaitėme su gimnazistais jo eilėraščius, pakalnėje Jūžinto ežeras. Prisiminiau poeto Zigmo Gaidamavičiaus – Gėlės namus Naisiuose, lankėmės su mama, gruzinai tą sykį mojavo mūsų vėliavos spalvomis, visais plaučiais užtraukė „Suliko“. Prisiminiau poeto Adomo Mickevičiaus namus Naugarduke, buvau vienas, merkiamas spalio pabaigos lietų... Namų jausmas, būti kilusiam iš namų, iš jų išeiti, bet ir nuolat sugrįžti. Traktais, autostradomis, takais ar palaukėmis, pamiškėmis, bet grįžti, grįžinėti... Mintyse, sapnuose, iš knygų, kartais su kuo kalbantis... Retai būna, retai ištinka, bet kai ištinka, tuomet ir būna. Iš kur tas troškulys – aukščiau ir plačiau, kartais iš bokšto. Pamatyti ką kitą, kitaip, iš kito šono, prisitraukti, įsižiūrėti. Kone keliais užsikabarojau į Kupiškio bažnyčios bokštą, miestelio arterija Gedimino vardu, maitinantys kapiliarai, gana tankus kraujagyslių tinklas, čia apie gatves... Kaune būtinai į Kristaus Prisikėlimo baziliką, tada liftu pakilti, pasivaikščioti ant stogo, ilgai žiūrėti, kaip vaikščiojama Laisvės alėjoje, kur užeinama, žiūrėti į jaunosios Lietuvos svarbiausius pastatus. Tada pastovėti ant Pelėdų kalno, senamiestis ir kalvą apglėbęs Aleksotas – kaip ant delno. Galiausiai užsukti į skulptoriaus Juozo Zikaro namus ant Žaliakalnio skardžio. Būtinai išeiti į balkoną, giliai įkvėpti, kartais atsidusti, vėl žiūrėti į namų stogus, su bendrakursiu Valdu ne apie kasdienybę pasikalbėti. Pastovėti prie Laisvės paminklo, įsižiūrėti, kas šalia, kas už jo, kas po juo. Šalutiniai dalykai dažniausia svarbiausi. Būtinai sugrįžti į Panevėžį, aplankyti savo mokytoją josios kabinete ketvirtajame aukšte, kartu dirsčioti į Aukštaičių gatvę. Apie save kalbamės, iš savęs, bet jaučiu, kad paliečiame kai ką daugiau, kad žodžiais pasiekiame ir tai, kas toliau, kas lyg ir ne mūsų arba nuo mūsų mažai tepriklauso. Gal tik vienerius mokslo metus ji mane temokė, o labai labai artima, niekada jai šito garsiai nepasakiau. Kai buvau penktokas, perrašė savo gražiomis, apvaliomis raidėmis mano rašinį apie žiemą sienlaikraščiui, vis jungdama tas raides, nieko gi man nepasakė, tik vėliau supratau, kad prasmingiau, nors ir sunkiau, jungti, telkti, statyti, tiesti, o ir pačiam tiestis.

(Ne)sulaukti parėjus
Troškau, kad šiais metais Panevėžio rajono Garbės piliečio vardas būtų suteiktas kalbininkui Jonui Šukiui, jis iš Miežiškių. Pamaldžios kultūros darbuotojos trypinėjo turguje, maloniai šypsojosi, dar maloniau orą gadino, paskui apgailestavo, kad kalbininkas, deja, Vilniuje gyvena, didi tai blogybė. Paklausiau, ką jos žino apie žmogų, jo darbus, mekeno lyg raguotosios ožkų sostinėje – Ramygaloje, paskui suokė apie Jono Biliūno „Brisiaus galą“, apie ką gi daugiau suokti galėjo, gyrė mane, nors aš nesu J. Biliūno giminaitis, pats J. Biliūnas jau iš kitos operos, dabar juk ne apie jį kalbamės... Kalbininkas J. Šukys „Lietuvių kalbos žodynui“ surinko apie 15 000 žodžių. Kiek surinkote Jūs, mielos kolegės? Rinko žodžius vaikščiodamas, užeidamas, aplankydamas, kalbėdamasis, rinko ir tyrinėjo, kol kalba buvo gyva, nes gyva buvo motina. Po jos mirties jau nieko esmingo nebenutiko... Taip jau yra, taip būna. Parašė lietuvių kalbos vadovėlių, tyrinėjo miežiškėnų šnektą, vietovardžius, pavardes. Eglė Juozapa likimo romane pažymėjo, svarbu: „Gražūs žodžiai juk jie iš tikrumo, iš aukštųjų žmogaus akimirkų...“ Taip retai jos ištinka... Nieko, dar turiu vilties, apdovanos, kai numirs. Nebus jokio ženklo ir Liudvikai Knizikevičienei, gydytojai, visuomenininkei, tyrinėjusiai Panevėžio pradžią, Senamiesčio gatvę, aprašiusiai kolegas gydytojus. Daug įsimintinų jos darbų, netrukus švęs 85-etį. Nieko, dar turiu vilties, apdovanos, kai numirs. Koks tatai didis malonumas, kai esi jau miręs, kai esi giliai duobėje lengvomis smiltelėmis užbertas, gauti kokį ženklą iš tų gyvųjų, dar rėplinėjančių ant žemės, paskiriančių, susipratusių paskirti, įvertinančių, nustatančių, kas ko ir dėl ko (ne)vertas... Mirusieji tik tyli, vadinasi, jie dėkingi...
Grįžęs namo, radau Hildegardos atsiųstą laišką iš Sovetsko, buvusios Tilžės. Vienas pašto ženklas iš 1988-ųjų, vokas pagamintas 1990 metais, antspaudas „Premier jour“ Vilniuje su 1991 02 16 data. Kitas antspaudas jau iš Sovetsko po 30 metų. Įsižiūrėjau, užrašyta: „Lietuvos TSR. Laisvės paminklas“. Šitas įrašas pakartotas ir rusiškai. Dar pažymėta: „Lietuvos Respublikos nepriklausomybė atkurta 1990 m. kovo 11 d.“ Užrašyta, kad atsiminčiau... Laisvės paminklo nuotrauka ant voko tam, kad ir kitą kartą pamatęs atpažinčiau... Kai žiūrime į Tilžę, tai jau gerai. Karaliaučiaus universiteto absolventų knygos mat iš Mažosios Lietuvos į Didžiosios Lietuvos ūksmingas girias, o ir pelkynus atkeliavo. Kai žiūrime į Sovetską, tai jau blogai, už Nemuno – tundrų tundra, taip mums dingojasi. O vis dėlto, ten gyvena Hildegarda, gyvena daugiau žmonių – jaučiančių, suprantančių, matančių, teisingai ir taikingai besielgiančių su manimi ir mano žeme. Ach, Hilda, kaip Tau atrodo mano gimtasis Panevėžys, kai į jį iš savo gimtojo Sovetsko pasižiūri. Parašyk man apie tai kitą sykį. Juk tik per Nemuną, ir visa kaip ant delno regima. Beje, Sovetską su Panemune, vieninteliu miestu, neturinčiu savo seniūnijos, jungia Prūsijos karalienės Luizos tiltas.
Grįžęs namo, radau Veltos ir Janio iš Bauskės atsiųstą atvirlaiškį, kuriame pamačiau Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje, Hiutenfeldo miestelyje, atvaizdą. Žinojau, kad tokia mokykla yra, bet nebuvau matęs. Vokietijos valstybės pripažinta lietuviška gimnazija, bene vienintelė tokios krypties lietuviška mokykla Vakarų pasaulyje. Dvikalbė, 1999 m. jai buvo suteiktas valstybės pripažintos, privačios gimnazijos statusas. Lietuvių kilmės mokinių gretas kasmet papildo ir vokiečiai moksleiviai, o valstybės pripažintas brandos atestatas atveria auklėtiniams kelius į Europos ir pasaulio universitetus. Minimos gimnazijos tikslas – suteikti Vakarų Europoje gyvenantiems lietuvių kilmės vaikams sąlygas išsaugoti lietuvišką tapatybę, auklėti juos krikščioniška ir europietiška dvasia, puoselėti lietuvių kalbą ir tradicijas bei garsinti Lietuvos vardą Vokietijoje ir ten, kur bus gyvenama ar studijuojama ateityje. Dieve mano, nei vienas brolis lietuvis, nei viena sesė lietuvė, niekada manęs su šia data, su šia proga nepasveikino, nebent su gimtadieniu... Niekada nesu sulaukęs laiško ar kuklaus atvirlaiškio, tai vis galvodavau, kad Vasario 16-oji mums svetima ir niekinga. Štai jie – svetimšaliai, svetimtaučiai, nemokantys nei rašyti, nei skaityti kaip reikiant lietuviškai, pasveikina, jaučia, kokios datos, kokie ženklai man brangūs. Šitie svetimieji man artimesni, jie tiesiog savieji...

Eiti dar kartą
Ką veikti šiais metais? Kaip pažymėti? Kaip atsiminti? Laimė, didelė laimė, kad niekur nereikės eiti. Radau sąsiuvinyje įrašyta: Melsvėjančiame danguje/Neįžiūriu spalvų/Žinau kad mūsų/Vėliavą vėjas plaiksto/Ant Miltinio teatro stogo/Raudona vis tiek/Labiausiai prasimuša. Tiesa, eisiu į artimiausią paštą, pasitiks Margarita, šypsosis, kalbėdama panevėžietiškai, man ką nors vis tiek pasvalietiškai ištars. Išsiųsiu laiškus Hildegardai ir Veltai su Janiu. Dar vieną Reginai ir Arvydui Každailiams, ji siuvinėja miestų ir miestelių vėliavas, jis kuria, sukuria, atkuria svarbiuosius ženklus valstybei, miestams, miesteliams ir giminėms. Juos visus su Laisve pasveikinsiu. Išsiųsiu atvirlaiškius su Lietuvos trispalve, su debesimis ir Trakų pilimi, kas kad ne iš Trakų. O jei atvirlaiškiai tokie, tai pašto ženklas ne su kulinariniu paveldu – šaltibarščiais, bet su Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos, paveikslu. Šio paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejus paminėtas 2018-aisiais. Pavartysiu fotografijų albumą „Žygis per Atlantą“, buvo toksai jachtomis, paklausysiu net keletą sykių Juozo Naujalio „Svajonės“. Kažin, kur ir kada ją pirmą sykį išgirdau. Himną moku mintinai, galiu tylėdamas sakyti mintyse, galiu pusbalsiu sukalbėti kaip maldą vos vos krutindamas lūpas. Šį tą reikėtų pasikartoti iš Simono Daukanto „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“, knyga atėjo iš 1845 metų. Užbaigti šventinę programą su Viktorijos Daujotytės knygomis „Lituanistika Lietuvos akivaizdoje“ ir „Prigimtinės kultūros ratilai“. Man vis nedrąsu taip galvoti, nedrąsu pasakyti, gal tegul bus įtarimas. Ar tik ji nebus toji vienintelė, taip iš gelmės paliesta, taip iš prigimties apdovanota – sakymu ir rašymu. Pagarbiai ir esmingai, gražiai ir graudžiai apie žmogų ir jo likimą. Apie knygas ir laukus. Apie tai, kas tik kartais susiklosto... Apie tai, kas dažnai klostosi klostosi, nesusiklosto... „Podliecai“ tie lietuviai, anot J. Tumo – Vaižganto. Bet vis iš tos pačios žemės, tos pačios genties, kelmo, šaknies, vadinasi, broliai ir seserys, ne tik bažnyčioje per šventes, bet ir kasdien namie. Apeiti gali ir iš tolo labiau, bet neišvengsi. Nors ir ūkai, ir rūkai, ir padūmavusios miglos, bet vis savi žmonės, vis žemė sava, vis kalba lietuviška. Nieko daugiau prigimto neturime, o daugel, o apsčiai turime. Kaip čia išmokus tausoti, dalintis, branginti, didžiuotis? Gal, sakau, dar šito išmoksim kada...

Dėkojame gerb. Justui Jasėnui už pasidalinimą!