Vytautės Žilinskaitės jubiliejus

Prieš 90 metų, 1930 m. gruodžio 13 d., Kaune gimė prozininkė, humoristė, vaikų literatūros rašytoja Vytautė Genovaitė Žilinskaitė.
Simboliška, kad likus porai mėnesių iki jubiliejaus, 2020-ųjų spalį, rašytoja buvo nominuota Nacionalinei kultūros ir meno premijai. Mintis pradėti kalbėti apie šią nominaciją kaip viso sudėtingo gyvenimo ir kūrybos kelio kulminaciją kilo perskaičius pačios autorės ir jos amžininkų pasisakymus apie rašytojos vaikystę, paauglystę.

Galvoje kirbėjo viena mintis – kaip tai galėjo būti? Kaip kažkas galėjo taip elgtis su vaiku? Kaip žmogus, augęs tokiomis sudėtingomis sąlygomis, ne tik nepalūžo, bet ir išsaugojo humoro jausmą, kurį, kaip ir visas vaikystės nuoskaudas, pavertė kūrybos varikliu, ir dabar gali didžiuotis būdama nominuota valstybiniam apdovanojimui, tarsi įrodžiusi, kad iš sunkiausios situacijos galima atsitiesti, pasijuokti, rašyti ir gyventi. Ilgai, prasmingai, kūrybingai. Nuveikti tiek, kiek retas per savo gyvenimą nuveikia.

Dalis sudėtingos autorės vaikystės prabėgo Kaune, bet Vilnių, į kurį persikraustė būdama aštuonerių, V. Žilinskaitė vadina savo tikrąja gimtine. Čia baigė Salomėjos Neries vidurinę mokyklą, įstojo mokytis į Vilniaus universitetą. Tačiau paauglystėje Vilnių, deja, tekdavo dažnokai palikti, kai motina nuspręsdavo Vytautę (be jos šeimoje dar augo brolis ir sesuo), mažiausiai mylimą, vertinamą ir pastebimą vaiką šeimoje, tiesiog atiduoti keliems mėnesiams į Vilniaus rajone gyvenančias ūkininkų šeimas kaip darbo jėgą mainais į maistą.

Palikdavo ją vieną, nesugebančią net susišnekėti lenkiškai su vietos gyventojais. Ne tik fizinis atstumas skaudindavo. Vytautė šeimoje jautėsi nemylima, atstumta ir ignoruojama. (Ieškodama susidomėjimo vaikų literatūra ištakų savo vaikystėje, autorė prisiminė, kad iš savo močiutės per visą vaikystę tėra išgirdusi tik vieną pasaką.) Gyvenimas pusbadžiu, nepriteklius ir kiti dalykai, kuriuos šiais laikais tikriausiai įvardytumėme kaip patyčias ir psichologinį smurtą artimoje aplinkoje, persekiojo Vytautę tol, kol ji 1950 m. įstojo mokytis į Vilniaus universiteto Žurnalistikos fakultetą ir išleido savo pirmąją poezijos knygą bei sulaukė pripažinimo.

Ir nors vėliau daug kas pasikeitė, apsupo bendradarbiai, nauji pažįstami, tačiau atskirties ir vidinės vienatvės jausmas liko. Visa tai paliko gilų antspaudą visam gyvenimui, smelkėsi į tekstus, prisiminimus… Ypač tai pastebima kūrinyje „Kelionė į Tandadriką“.

Visą straipsnį skaitykite čia:https://www.ibbylietuva.lt/naujienos/liudesio-svoris-vytautes-zilinskaites-jubiliejus/

Nuotrauka Romos Kišūnaitės