Justas Jasėnas. Trupinius tylinčiam Takui beriu

Prologui tebus šie Marcelijaus Martinaičio eilėraščio „Basas paukštis“ žodžiai: „Man žemės bus tiek, kiek nueisiu“. Prieš keletą metų radau aktorės Doloresos Kazragytės žodžius, persirašiau, atrodė svarbu, gal ir dabar... Skaitau tą blykstelėjimą prieš pat vidurnaktį klausydamasis muzikos. Gal parašė būdama prie Dabulio, gal savo bute Kaune, gal sugalvojo vaikščiodama Ąžuolyne, ne tiek ir svarbu – kur ir kaip. Ramiai, be skubos, „iš tyko“ skaityti, kaip dažnai mėgsta sakyti Salvijus Pranskūnas.

Taigi, „Ir mano gyvenimas, toks, koks jis buvo ir dar bus, – irgi judėjimas, keitimasis, abejonės senom tiesom, ieškojimas naujų, ir... taip iki mirties, kuri irgi dar ne pabaiga! Ne! Nes pabaigos nėra! Mano gyvenimas, kai jis baigsis, kai susilies su milijardais kitų praėjusių žemės kelius gyvenimų, taps jau ne mano... Jis įsilies į amžinybės vandenyną, – tobulybe, išmintimi žėrintį vandenyną, į Didžiąją Paslaptį, kuri neduoda mums ramybės. Jis bus švystelėjęs, liepsnojęs ir... užgesęs, kad nors per aguonos grūdelį, nors vieną akimirką kažkas taptų laimingas žemėje“. Žinoma, galima mąstyti ir taip... O kaip, o kaip ten yra, jei yra, iš tikrųjų...

Iš fragmentiškų atminčių
Pro laisvamanių kapus pravažiuojant vis sugelia paširdžiuose, kažkoks nepaaiškinamas skaudėjimas kyla, nors aplink lyg ir tvarkinga, lyg ir nieko visai... Atsiminiau, Vilniuje kalbant girdėjau... Varė žydus... Ne į gyvenimą, aišku... Varė, kad kristų kartu ir po vieną duobėn... Daužė mažą mažą mergytę, į grindinį daužė... Alpo motina, tėvas nualpo, skilo mergytė perpus... Sakau, kažin ar kada begalės, ar tos marios, ar tos Kupiškio marios, tą kraują, tą akmenin įsigėrusį kraują bepaslėps, ar nuplauti galės... Sėdėjau prie marių ant kelių pasidėjęs Anos Frank, Icchoko Rudaševskio, Matildos Olkinaitės dienoraščius... Ką gi daugiau daryti galėjau? Ir neskaitęs, numanyti gali kraupią jų baigtį...

Dar būtinai į Palėvenės kapines prie Unės Babickaitės, prie jos motinos kapų, prie kenotafo. Vienas, visiškai vienas ten buvau, pusbalsiu pats sau deklamavau, ką 1985 m., veikiausiai graudulio apimtas, vertėjas Linas Broga buvo užrašęs: „Prie šito liūdno kenotafo/Nežydi gėlės, tik šiurena/Laukinis buksmedis ir mena/Velionį kalinį. Jo kapo/Žmogus atrast nebegalės./Iš priekio antkapis sudėtas/Jo šventai mylimai – ją čia/Paguldė sielvarto kančia./Akim pro žemę ir pro dangų/Ji lydi jo šešėlį brangų,/O iš krūtinės skleidžias žiedas/Krauju liepsnojančios gėlės“. Tragiška meilė, mirtis tragiška, pats gyvenimas tragiškas, kas kad nenorime, mūsų niekas nieko neklausia, o jis eina ir eina, nuėjęs pasibaigia vis tiek... Liko Unės pasakyta: „Mylimasis, Tavo meilė didesnė už mirtį“.

Sustojau prie Juozo Kraujūno kapo... Foto aparatas, juostelė... Išraiškinga, jo gyvenimą gyvai ir esmingai nusako. Ačiū, Juozai, kad stebėjai gyvenimą, gal ir jo baigtį, gal ir pats tame take ką atradęs stebėjaisi... Jauno vyro, motociklininko, kapas. Iškalbinga atributika, visada gausu žvakių, vadinasi, lankomas, prisimenamas. Bičiuliai prie to kapo pradeda ir baigia savo važinėjimų motociklais sezoną... Gyvenimo liturgija, atmintis, nauji būdai ir formos, sveikintina tokia sveikata. Bus tol, kol bus bičiuliai, paskui keisis, tols, galiausiai visai prapulti turėtų. Ačiū, sakau Tau, nedrįstu prisipažinti, kad pamiršau vardą, kad buvai, gyvenai, turėjai pomėgių.

Kažin, kokia melodija sklinda iš tos dūdelės, iš to mažo trimito, kurį angelėlis, virš senųjų miesto kapinių vartų įsitaisęs, vis pučia? Kas jį ten ir įkėlė? Kai eidavau į, kai grįždavau iš, vis apie tai pagalvodavau... Nieko neįprasto man jau nenutinka, nebegali nutikti, maldas moku atmintinai, dažnai jas sakau ir tariu, ir skaitau, visokių žmonių esu matęs, nesistebiu niekuo, o visgi stebiuosi viskuo: argi gali taip būti, ar šitaip gali nutikti. Gali ir šitaip, gali kitaip, gali niekaip, o gali visaip... Po šitiek metų pasivijo trimito garsai, ar kada apie tai pagalvoti galėjau.

Laidojome jauną moterį, gal mano metų... Tiesiai į smėlį... Vėjas nešiojo, plaikstė šuorais mažas smilteles, tiesiai į plaukus, akis, kišenes... Kartkartėmis užsimerkdavau... Įprasta, kasdieninė ceremonija, viskas žinoma, teisinga, tikslu, pagal protokolą. Įsidėmiu, nors gal ir nereikia, gal net nenorėčiau, jei pasirinkti galėčiau, įkrenta atmintin ir akin, ilgai, vai, ilgai pasilieka... Supylė kauburį, tas vėjas nepaliovė dulkelių, dalelių, netekties oro skraidinti. Sudėjo, sustatė, sukrovė vainikus, krepšelius, sudėjo, kas ką turėjo, išėjo... Liko prie kapo, dar ilgai ilgai pastovėjo mergytė maža. Neverkė, tik mėlynų žibuoklių puokštelę savo Mamai, savo Mamytei ant kapo padėjo... Ach, Vilte, Viltele, nežinau, tikrai dar nežinau, ką reiškia savo Mamą palaidot... Tu jau žinai. Tik pagalvojau taip, nieko jai nesakiau.

Metų pradžioje galerijoje užtikau parodą, keletą kartų nuėjęs žiūrėjau... „Antra (ne)galimybė“ paremta priešpriešomis, sukurta panaudojant antrines žaliavas – senus kalendorius, žurnalus, laikraščius, iškarpas, skiautes, kartono pakuotes, užuolaidas... Nematyta, tuojau krenta į akį, nors ir užsimerkęs būtum, vis tiek iškyla aikštėn vaizdiniai ir siužetai, atsimeni... Retai taip būna, kad jaudintų ir kalbintų, ramiai neleistų būti. Su dailininku, parodos autoriumi nesusitikdami susitikome. Planavome pasimatyti jau po maro, kai atšils, kai prašviesės... Kalbėjomės telefonu ir SMS, ir el. paštu, ir vis planavome... Aną kartą į kapus lydėjau žmogaus palaikus urnoje. Vėl viskas įprasta, nebenoriu kartoti(s)... Grįždamas tik supratau, kad tai jį – dailininką Osvaldą, dabar į kapus palydėjau... Kad taip susitikome, kad kito kitokio susitikimo jau nebebus... Liko atvirlaiškis su paveikslu „Mechaniko mirtis“, liko telefono numeris, adresas... Kam man tai, ką ten nuėjęs berasiu, ką sutiksiu, ar laukti, ruoštis ir eiti beverta. Mielas Osvaldai, tik ačiū Tau tarti galiu, juk jau taip, o ne kitaip susitikome, nieko per daug neįvyko, tiesiog – paroda išsipildė...

Iš gyvulėlių dainavimo
Spanguoliaudamas pelkyne paminklėlį radau, patryniau alkūne ir atsivėrė: „Mišką kaip ir žmogų reikia ginti, saugoti ir jam padėti. Rokiškio rajono policija. 2010 09 29“. Ėmiau galvoti, gal pareigūnas koks ten guli, gal lobis užkastas tenai. O gal tik šiaip, kad linksmiau būtų uogeles rankioti... Kažkur prie Suvieko radau jau ne pirmos jaunystės skardinį lakštą, gal nuplėšė, gal numetė, kai jau visai netiko niekam... O kur jis buvo pakabintas? Ką puošė, uždengė ir kam tokiems šią ištarmę bylojo... Patryniau alkūne, vėl atsivėrė: „Šlovė rankoms – auginančioms duoną!“ Teisinga, nieko neprikiši, o man juk ir netrukdo... Lai būna sau... Kad ir praėjo jau, dabartimi nebeskamba, bet tai juk patirtis, tai juk apie gyvenimą, ir nesvarbu, kad jau praėjusį...

O kitą dieną, nors ir pailsęs, dar vis tankmėn bridau... Toli, labai toli nubridęs vėl radau... Tiesa, prieš tai buvau perskaitęs Romualdo Granausko apsakymų ir esė knygelę „Gyvulėlių dainavimas“. Kelios dešimtys mažų, visai mažulyčių kauburėlių... Katalikiškos kapinės, kryžiai, kryželiai, paminklai, užrašai, ir vardai, ir datos dvi – pradžios ir baigties... Žydi gėlės – tikros, plastmasinės – netikros, dega žvakelės, angelėlių pamaldūs, susikaupę veideliai... Kodėl gi ne? Čia greičiausiai iš serijos bus: šuniukai, kačiukai, angelai ir vaikeliai... Suspėjau užsirašyti vardus naujai novelei: Linksmasis Tiutikas, Dzeusas, Dolė, Šiurpis, Reksas, Pilkė, Rudė, Jėzus... Sutikau grybaujančią vietinę, tai ir paklausiau, tai ir apsakė beveik... Dolė, visai ne kalytė, o jūrų kiaulytė, manieringa, su šeimininkais gyveno Anykščiuose, Rašytojų gatvėje... Dzeusas – tai šuo, nepaklausiau veislės, gyveno Radviliškyje, jo savininkas dirbo geležinkelininku, kasryt kartu eidavo į darbą, vakare Dzeusas parvesdavo šeimininką namo. Pilkė buvo katė, gyveno netoli miesto, kilminga, mėgdavo būti vežiojama prabangiu automobiliu... Šiurpis puldavo iš pasalų, iš anksto neįspėdavo, todėl ir vardą gavo tokį. Jėzus gyveno miestelyje, niekada neturėjo asmens dokumentų, net mažiausios tapatybės kortelės, kam jam ji? Priklausė senai, vienišai, dievobaimingai močiutei, abu kartu gražiai sugyveno, turtų nesukrovė, testamento nepaliko... Sykį Jėzus nutilo, senoji nutilo taip pat... Ką daryti vienatvėj, senatvėj? Visi, visokie, ir su viskuo – nuo Adomo, nuo Ievos taip pat... Jokio čia juoko.

Užsklanda
Epilogui tebus šie M. Martinaičio eilėraščio „Tėvynė“ žodžiai“: „Tau ačiū už tai, kad mane tu pamirši – /Suarsi mane ir apsėsi“. Iš tos pačios Žemės kilę, ton pačion Žemėn atgalios sugrąžinti. Ir šventi, ir nelabai... Keistas toks žmonių apibūdinimas – šventieji, nusidėjėliai... Tai jau ne iš šių laikų repertuaro. Dienos, valandos buvusiųjų Miestuose beklaidžiojant, dienos, valandos buvusiųjų Gyvenimuose besidairant... Mums, esantiesiems, belieka gyventi, gyventi, gyventi, kolei gyvenasi dar... Belieka pridurti, tik pakartoti, ką Viktoriją Daujotytę tariant girdėjau: „Ačiū, Malone, už tai...“