Spalio 12 d.sukako 100 metų, kai gimė poetas Henrikas Nagys

Spalio 12 dieną poetui, žemininkui-lankininkui, vertėjui, literatūros kritikui, humanitarinių mokslų daktarui Henrikui Nagiui (1920–1996) sukako 100 metų. Maironio lietuvių literatūros muziejuje (MLLM) saugomas beveik visas H. Nagio kultūrinis palikimas. Medžiaga tvarkoma, tyrinėjama, skelbiama. Šiais jubiliejiniais metais poetui skirtas ypatingas dėmesys, parengtos parodos: stacionari – „Riteris, romantikas, paukščio žvilgsniu matavęs ir karpęs pasaulį…“, o internetiniame leidinyje „Literatūrinė Lietuva“ – virtuali.

Per unikalią archyvinę medžiagą: nuotraukas, dokumentus, rankraščius, epistolinį palikimą, knygas, spaudą ir spaudinius veriasi rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias, kuris driekėsi Lietuvoje (1920–1944); Austrijoje–Vokietijoje (1944–1949); Amerikoje – Kanadoje (1949–1996). Praskleiskime archivalijas ir iš arčiau žvilgtelėkime į poeto gyvenimo ir kūrybos kelią.

Per patį lapų kritimą Augustino ir Antaninos Nagių šeimoje gimė dvyniai: Martynas ir Henrikas. Po septynerių pasaulį išvydo ir mažoji sesuo – Zinaida Vera. Gerieji angelai susaistė juos palaimintais dvasiniais saitais, apdovanojo talentais. Iš mamos, senelės Emilijos ir tėvo sesers Mortos išmoko latvių, vokiečių, lietuvių ir žemaičių kalbas, lygiai vienodai gerai visomis kalbėjo. Buknaičių kaime – tėvo tėviškėje – patirta daug gražių akimirkų. Z. Nagytė pasakojo, kad vakarais, susėdę ant girnų akmens prie šimtamečio ąžuolo, klausydavosi tetos Mortos žemaitiška šnekta sekamų pasakų, legendų, padavimų, dainų.Motinos sesuo Erna Grundmanis kiek paūgėjusiam ir jau poezija besidominčiam Henrikui skaitė Rainerio Marios Rilkės knygas. Senelė Emilija mintinai citavo Schillerį, Rilkę, Goethę. Henrikas iš moterų giminės paveldėjo jautrią širdį. Laiške Ričardui Pakalniškiui rašė: „Ne tiktai nepamirštamas vaikystės gamtovaizdis tos amžių Žemaitijos, bet ir mokslo metų atsiminimai liko šviesūs ir giliai įsirėžę. Tiktai ta manoji šviesa visuomet melancholiška, nudažyta įgimto liūdesio ir per daug jautraus reagavimo į visą aplinką ir žmones. Toks atrodo gimiau.“ (1992 10 31)

Tėvo geležinkeliečio tarnybos vietos keitėsi, tad ir Nagių šeimai teko dažnai kilnotis iš vieno miesto į kitą. Gyventa per visą Lietuvą: nuo Mažeikių iki Naujosios Vilnios ir Pagėgių. H. Nagys greitai susibičiuliaudavo, tapdavo draugijos siela. Šilutėje įstojo į skautus, buvo išrinktas skiltininku; Pagėgiuose su draugais subūrė futbolo komandą. Kėdainių gimnazijoje, kuriai vadovavo rašytojas Juozas Paukštelis, o literatūros mokė kitas rašytojas – Viktoras Katilius, buvo skatinamas skelbti originalią kūrybą ir vertimus iš vokiečių bei latvių kalbų. Eilėraščių pasirodė „Ateityje“, „Mokslo dienose“, „Židinyje“, „Naujojoje Romuvoje“, almanachuose – „Pirmieji žingsniai“ ir „Varpai“.

Svajojo studijuoti literatūrą, tačiau matydamas, kaip sovietų okupantų slopinamas laisvas žodis, pasirinko architektūrą. Tik vėliau, išstūmus Raudonąją armiją iš Lietuvos, perėjo į germanistikos, lituanistikos ir meno istorijos mokslus. Čia dėstytojo Juozo Girniaus įsteigtame egzistencinės filosofijos seminare atsivėrė kitoks pasaulis. Egzistencinė filosofija H. Nagiui tapo artima ir privertė angažuotis ir gyvenime, ir poezijoje.

H. Nagys daug skaitė lietuvių, vokiečių, latvių kalbomis, mėgo klasikus ir modernius rašytojus. Viena iš įsimintinų knygų, turėjusi įtakos jo asmenybei, buvo prancūzų rašytojo Alaino Fourneir „Didysis Molnas“. Joje aprašyti brolystės, draugystės, ištikimybės jausmai sukrito giliai į širdį. H. Nagys seseriai prasitarė, kad be šios knygos būtų nyku gyventi. H. Nagys ilgėjosi ir troško tokios nesavanaudiškos, pasiaukojančios draugystės, kuri buvo aprašyta ir Selmos Lagerlöf knygoje „Saga apie Gestą Berlingą“. Tokiu draugu tapo Julius Kaupas. Būsimas rašytojas, urbanistinės pasakos pradininkas, studijavo mediciną ir lankė literatūros seminarą.

Nepriklausomoje Lietuvoje vyko literatūros vakarai. H. Nagys Dienoraštyje rašė: „Buvo suorganizuoti trys didžiuliai literatūriniai vakarai. Dviejuose jų dalyvavau. Ten susitikau visus mano draugus – vienišus, rašančius ir toliau susirūpinusius Lietuvos likimu. <…> Aš klausiausi visų jų žodžių – ir iš tų vakarų buvo aišku – jaunoji lyrikų karta buvo neabejotinai stipri, originali, nauja. Mūsų lyrikai negrėsė smukimas į menkavertį mėgdžiojimą.“ (1945)
Nepriklausomoje Lietuvoje brendo nauja karta, stebinusi Vakarų Europos kultūros pažinimu, kalbų mokėjimu, kūrybos branda. Jaunoji generacija siekė kūrybos laisvės, tačiau istorinės pervartos – antroji vokiečių okupacija – išstūmė daugelį talentingų jaunuolių į Vakarus.

Visą tekstą skaitykite https://www.bernardinai.lt/atiduodamas-save-save-atrasi-henrikui-nagiui-100/