Kodėl taip sunku atleisti?

Kuris iš mūsų nors kartą gyvenime nerekomendavo draugei ar mylimam žmogui tiesiog atleisti ir pamiršti? Kai ateina mūsų eilė atleisti, pasirodo, kad tai padaryti nėra paprasta. Kartais dalykai, už kuriuos norėtume atleisti, yra labai stiprūs ir sudėtingi. Keletą patarimų siūlo psichologė Rasa Aukštinaitytė.

Nepripažįstate sau tikrosios nuoskaudų priežasties. Tikrųjų emocijų pripažinimas ir priėmimas yra pirmasis žingsnis, leidžiantis paleisti nuoskaudas. Liūdesio ir pykčio slopinimas turi ilgalaikį poveikį, kuris gali sukelti dar sudėtingesnių ir sunkiau išsprendžiamų problemų ateityje.

Bijote, kad atleidusi tapsite pažeidžiama. Kartais pyktis leidžia jaustis nepalaužiamai ir veikia kaip šarvai, saugantys nuo skausmo. Pykdami ant mus įskaudinusio asmens mes ir toliau leidžiame jam kontroliuoti mūsų jausmus, nors ir netiesiogiai. Nors atleidimas tą akimirką gali versti jaustis pažeidžiamesniam, jis taip pat leidžia pagaliau pasitraukti nuo to, kuriam atleidome.

Skundimasis suteikia jums naudos. Kartais nenorime atleisti, nes taip galime ilgiau gailėti savęs ir sulaukti aplinkinių dėmesio dėl to, kas mums nutiko. Skundimasis suteikia trumpalaikės naudos, tačiau pasmerkia ilgalaikėms kančioms. Atleidimas reiškia gebėjimą atsisakyti aukos vaidmens ir suvokti, kad esate pasiruošusi judėti pirmyn, pati rinktis tai, kas naudinga.

Turite atleisti sau. Atleisti kitam paprastai taip pat reiškia prisiimti atsakomybės dalį už tai, kas nutiko, ir dovanoti sau, o tai gali būti netgi sunkiau nei kitam. Nuostabu tai, kad kai atleidžiame sau už padarytus pasirinkimus ar priimtus netinkamus sprendimus, kurie atvėrė galimybę kitiems mus įskaudinti, dažnai labai natūraliai dovanojame ir kitiems.

Nesate pasiruošusi priimti šį sprendimą. Jeigu nesate pasiruošusi atleisti, vadinasi, nesate. Negalime versti savęs daryti to, jeigu dar neatėjo laikas. Tai darydami situaciją tik bloginame, nes kai darome tai, ko nenorime, bet neva privalome, fizinis ir psichinis kūnas pereina į gynybinį režimą ir imame dar labiau pykti ant savęs ir ant kito žmogaus. Problemą, kurios spręsti dar nesame pasiruošę, kuriam laikui palikime nuošaly. Tuo metu pasistenkime judėti į priekį ir mylėti save.

Parengė Aldona Kazlauskienė, viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė

Parengta pagal žurnalą „Ji“