1900 m. birželio 29 d. gimė prancūzų rašytojas Antoine’as de Saint-Exupéry

Pasaulinio garso rašytojui, įvairių premijų laureatui, neblėstančios šlovės kūrėjui ir savo profesijai atsidavusiam pilotui Antoine’ui de Saint-Exupéry vaikystė visą (tiesa, gana trumpą) gyvenimą išliko ilgesio objektu, prarastąja šalimi, ramybės ir pilnatvės uostu, į kurį neįmanoma sugrįžti. Nors teparašė vos vieną knygą vaikams – alegorinę pasaką „Mažasis princas“, ji jau beveik šimtmetį tvirtai laikosi skaitomiausių, perkamiausių ir mylimiausių skaitinių sąrašuose visame pasaulyje (vien lietuvių kalba turime kelias dešimtis leidimų).

Skaitoma ji ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų. Kur slypi šios knygos laikui nepaveiki galia, jos patrauklumas? Kuo mums toks brangus, mielas ir artimas mažasis princas?
A. de Saint-Exupéry gimė aristokratų palikuonių šeimoje Lione. Buvo trečioji atžala penkių vaikų šeimoje – turėjo tris seseris ir brolį. Deja, būsimojo rašytojo vaikystę labai anksti aptemdė skaudi netektis – vos ketverių jis neteko tėvo, ir visa gausi šeima liko be maitintojo. Tačiau didelio skurdo jiems patirti neteko – motiną su penkiais vaikais pusę metų savo dvare priglausdavo tėvai, o kitą pusę šeima gyvendavo dvare pas motinos tetą. Būtent pastaruosiuose namuose, kuriuose netrūko paslaptingų palėpių ir džiugino medžių gausus parkas, Antoine’as susikūrė savo „slaptą vaikystės karalystę“, kurioje vešėjo „vidinis pasaulis su rožėmis ir fėjomis“2. Rašytojo motina Marie de Saint-Exupéry buvo visiškai atsidavusi savo vaikams – mylinti, valdinga, religinga. Itin prieraišius santykius su ja sūnus puoselėjo visą gyvenimą – yra išlikę daugybė motinai rašytų laiškų iš įvairiausių pasaulio vietų, kuriose autorius tarnavo ar lankėsi kaip lakūnas. Viename iš laiškų sūnus rašė: „Man atrodo, kad aš gyvenau tik vaikystėje.“
Nuo pat mažumės būsimą lakūną žavėjo aviacijos išradimai ir mechanika (būdamas dvylikos netgi pats pabandė susikonstruoti sulankstomą dviratį), berniukas aistringai skaitė (mėgstamiausi rašytojai – Jule’is Verne’as ir Hansas Christianas Andersenas) ir dar būdamas vaikas ėmė rašyti eilėraščius. Tiesa, Antoine’as nerašė „į stalčių“: kurdavo daugiausiai naktimis, o vos pabaigdavo naują eilėraštį, keldavo savo seseris ir brolį ir kviesdavo visus į motinos kambarį, kad visai šeimai perskaitytų, ką parašęs. Šis keistas ir žavus įprotis išliko ir rašytojui suaugus – nesvarbu, kurioje pasaulio dalyje bebūtų, jis nesidrovėjo skambinti kuriam nors bičiuliui ir skaityti kelių šimtų tuo metu rašomos knygos puslapių.
Šaltinis: www.ibbylietuva.lt