Rasos, Joninės, Kupolinės

Rasos, Joninės, Kupolinės – na kaip pavadinsi, taip nepagadinsi. Trumpiausia naktis ir ilgiausia diena birželio 24 d. Tai metas, kai saulė pasiekia aukščiausią zenito tašką, o gamta yra pačiame žydėjime, visi yra kviečiami įsilieti į šį gyvybės bujojimą, pasisemti jėgų, atsinaujinti ir švęsti. Tai pakankama priežastis gerai ir šventiškai praleisti laiką ne tik Jonams ir Janinoms. Šios šventės ištakos – pagoniška Rasų šventė, dėl krikščionybės įtakos vėliau sutapatinta su Jono Krikštytojo gimimo diena.

Rasa senoje tradicijoje – tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Ji prieš saulei patekant turi nepaprastų gydomųjų galių. Rasos apeigose ypatingas dėmesys buvo skiriamas vandeniui, kuris laikomas turinčiu galią suteikti žemei jėgų, todėl burtai, magiški veiksmai buvo atliekami prie vandens. Žolynai šiuo metu turi daugiausia gyvybės jėgos, vaistažolės – gydomųjų savybių. Švenčių išvakarėse merginos eina rinkti žolynų – kupoliauti. Todėl kai kur šventė vadinama Kupolinėmis. Kupolėmis vadintos – ramunės, jonažolės, mėlynai ir geltonai žydintys žolynai. Rasos šventė – tai ir vainikų pynimo šventė. Apeiginius vainikus iš kupolių pinasi merginos ir jais dabinasi galvas, puošia namus. Manoma, jog vidurnaktį vieną akimirką pražystąs paparčio žiedas. Ieškoti reikia tyloje ir būti drąsiam, nes tyko pavojai. Radęs žiedą – tampa visa žinančiu. Žydintis papartis tai galingojo Perkūno ugnis. Saulė Joninių rytą pateka ne tokia kaip kiekvieną rytmetį. Etnografas L. Jucevičius rašė, kad švento Jono Krykštytojo dieną Saulė iš savo rūmų išvažiuoja trimis arkliais – sidabro, aukso ir deimanto – pas savo vyrą Mėnulį, o važiuodamas šoka ratuose.

Saulei tekant įbriskite į rasą, veidą ja nusiprauskite. O kad jokios negerovės į jūsų namus neprasibrautų savo namų duris, langus, vartus apkaišykite šermukšnio ar dilgėlių šluotelėmis. Taip ir nepajusim, kaip saulei kopiant į aukščiausią dangaus kalną ir vasarvidį priėjome.

Abonemente parengta paroda „O tas kvapą gniaužiantis pievų margumas“.

Parengė Aldona Kazlauskienė
Zarasų viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė