Virtuali paroda "Mes iš Ežerų Žemės"

Iš Ežerų Žemės

Zarasų krašto fotografai, šiemet susibūrę į klubą „Ežerų žemė“, šią savo darbų parodą pavadino „Mes iš Ežerų Žemės”. Pavadinimas – nuoroda į naujo fotoklubo gimimą, formuojanti parodos idėją, besisiejančią su gimtojo krašto pavadinimu. Paroda skirta ne tik susipažinti su klubo narių fotografijomis – kaip jie regi, jaučia šį kraštą. Ji kviečia žiūrovus taip pat aktyviai įsitraukti, ragina kiekvieną savęs paklausti: „O kas man yra Zarasai? Kaip juos matau, ką čia išgyvenu?”

Visi septyni šios parodos autoriai (Gintautas Antanavičius, Rimantas Bikulčius, Gitana Kavaliauskaitė, Vasilijus Kukonenko, Algimantas Navickas, Adolfas Sinkevičius, Stanislovas Sinkevičius) fiksuoja įvairius Zarasų vaizdus, savo fotografijų cikluose skiria dėmesį vis kitoms miesto ir jo apylinkių detalėms, kur statinių, žmonių gyvenimai neatsiejami nuo gamtos ritmo.

Kiekvienas fotografas savitai atskleidžia santykį ir buvimą šiame likimo skirtame krašte. Adolfas Sinkevičius įamžino smagią, Šlyninkos vandens malūne šurmuliuojančią Užgavėnių šventę, įtraukiančią tiek mažylius, tiek suaugusiuosius. Fotografas įtaigiai perteikia žmonių nuotaikas, iš senų senovės atkeliavusių papročių svarbą.

Gražią praeities ir dabarties sampyną, kuri mus stiprina, įprasmina mūsų kasdienybę ir šventes, atskleidžia Stanislovo Sinkevičiaus fotografijos. Jose visų metų laikų įvairovė: regis, tik skęsti žiedų pūgoje, o jau netrukus junti vidurvasario vieškelio, vedančio į gimtuosius namus, šilumą, palydinčio debesies šešėlį, vėsų, pilką bulviakasio rytą, girdi skimbčiojančius ledokšnius, gėriesi oro balionais ugnies ir šviesos fiestoje. Tai vis dinamiški, besikeičiantys gamtos virsmai, žmonių išgyvenimai, darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai.

Gintauto Antanavičiaus fotografijų ciklas apima žmogaus ir gamtos būties dermę. Iškalbingi pavadinimai jautriai atveria esminius žmogaus gyvenimo momentus: gimimą, šeimos sukūrimą, brandą, mirtį ir viltingą sugrįžimą – žydinčiu, namus saugančiu sodu – jau iš ten, iš Anapus…

Vasilijus Kukonenko subtiliai atskleidžia žmogaus ir vandenų temą – žvejyba mūsų krašte nepalieka abejingų. Fotografijų ciklas panardina į slėpiningą, ūkanotą ežero rimtį, kur tylus nendrių šnaresys, valties irklų teškenimas ir ilgas, kantrus laimikio laukimas. Juk meškeriojimas, poledinė žūklė – ne vien pomėgis. Tai susitikimas su gamtos ramybe ir savimi – toks jaukus, savas ir gydantis. Jokios skubos, išorinio bruzdesio, minčių triukšmo, čia žvejys ir aplinka – nedalomas vienis.

Pajusti tylą, įminti rūkų paslaptis ir apmąstyti būtį, jos prasmę ir trapumą kviečia Rimanto Bikulčiaus fotografijos. Kur tik senos, kerotos obelys saugo kadaise buvusių namų atminimą, bundančio ryto tyrumas, padūmavę toliai… Čia dar esama, dar gyvenama, kai kur jau tik būta, juk amžinas tik laikas, gamtos gyvybė. Kas dabar pasakys, kieno rankos sodino medžius, rentė namus, kėlė kepurę prieš pakelės kryžių? Bet visa tai neužmiršta, juntama, nenutrūkęs ryšys su tuo, kas buvo tikra, gilu, artima.

Gitanos Kavaliauskaitės fotografijose bendrystė su tėviškės medžiais, vandenimis, žydėjimu. Į gimtąją sėlių žemę parveda visi keliai – vandens kelias Zarasu į Liepų salą ar takelis ledu į Šventovę. Čia visada laukia – ežeras, užmirštos valtys, medžiai ir artimieji. Čia svaigiausias vaikystės sodų žydėjimas, švelniausių rankų palytėtas.

Algimanto Navicko fotografijos kviečia pasigrožėti šiandienos Zarasų statinių ir gamtos grafika: baltas viadukas būtinai atves į Miestą – pasitikti sutemų prie Apžvalgos rato, paklaidžioti po Didžiąją salą, pereiti naktine Sėlių aikšte, patylėti drauge su ryto brėkšme nuščiuvusiu Zarasaičiu, susitikti ant tiltų, lieptų, tiltelių, kad būtų tie susitikimai šviesūs, kaip ką tik iškritęs sniegas. Toks visų parodos dalyvių siekis – atskleisti tai, kas savajam krašte brangu ir prasminga.

Gitana Kavaliauskaitė

Virtuali paroda "Mes iš Ežerų Žemės" čia.