Joana Stašienė: „Tebeieškau gyvybės šaltinio...“

2020 06 15

Karantinui pasibaigus, trims mėnesiams sustabdyti viešieji renginiai po truputį atsigauna. Kultūrinė veikla prasidėjo ir Dusetų K. Būgos bibliotekoje – čia jau pradėtos rengti literatūrinės popietės. Pirmas toks renginys – Dusetų literatų klubo „Atgaiva“ narės Joanos Stašienės antrosios poezijos knygelės „Einant per žemę“ sutiktuvės.

Į jas susirinko gausus poetės ir jos poezijos gerbėjų būrys. Netrūko gražiausių sveikinimų, gėlių, šypsenų. Poetę pasveikino bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, Dusetų Švč. Trejybės parapijos klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas, Dusetų seniūnijos ir parapijos bendruomenės santalka pirmininkė Aldona Žiliukienė, „Atgaivos“ poetės, draugės, dukra ir savos bei brolio anūkės. Renginį vedė knygelės redaktorė Giedrė Mičiūnienė, poetės eiles jautriai skaitė Laima Gorpinič. Maloni staigmena buvo pačių artimiausių, brangiausių žmonių skaitomos mamos, močiutės eilės.
Klebonas kan. S. Krumpliauskas džiaugėsi talentinga, Dievui visa esybe atsidavusia ir uolia Joana, kurios dėka šventoriuje visuomet žydi gėlės, bažnyčios viduje viskas spindi švara. Dėl tos švaros jam kartais tenka ir tėviškai pabarti Joaną, kuri griebiasi ne pagal savo amžių sunkių darbų. Joanos dėka ir bažnyčios durys kiekvieną dieną svetingai atviros visiems, norintiems pasigrožėti šventove ar vienumoje pasimelsti.
Klebonas dėkojo Giedrei Mičiūnienei už tekstų paruošimą, rūpestį visuose leidybiniuose reikaluose, Indros spaustuvės darbuotojams – korektorei Astai Dumbravienei, maketuotojai Aistei Zitikienei, kitiems už nepriekaištingai atliktus spaudos darbus, šių eilučių autorei – už knygelės „krikšto rūbą“ – karpinių iliustracijas. Visos komandos dėka Joanos knygelė išvydo šį pasaulį labai skoningai sumaketuota, miela ne tik skaityti, bet ir laikyti rankose, o tai juk ne mažiau svarbu.
Pati autorė, kaip visuomet tyli, šiltai besišypsanti, susirinkusiųjų dėmesio buvo sujaudinta iki ašarų. Dėkodama už tokią gražią šventę, ji prisiminė savo Mamytę, kurios dėka pamilo poeziją. Nors mama buvo beraštė, tačiau labai mėgo knygas, ypač eilėraščius, ir dažnai Joanos prašydavo jų paskaityti. Tad gausioje, nepriteklių kamuojamoje šeimoje vieno dalyko netrūko – poezijos, kuri suteikdavusi sielai atgaivą, ramybę, viltį.
Knygos sutiktuvių renginį ypatingai nuoširdžiai vedusi Giedrė Mičiūnienė ir pradėjo žodžiais apie poeziją...
„Gyvenimas – yra poezija. Kai pateka saulė, gimsta diena... O mūsų širdyse gimsta eilėraščiai... jie kartais tyliai tūno ir laukia, kada mes juos išlaisvinsim iš abejonių ir kasdienybės rūpesčių kokono – jie nori džiaugtis mūsų šviesa... Eilėraštis – tai mūsų gyvenimas. Tai, kas mūsų sieloje – suskamba eilėmis. Todėl mes kartais juokiamės ir verkiam, o kartais tylim ir susimąstę žiūrim...
Šiandien man labai džiugu, kad turiu galimybę pristatyti jums visiems Joanos knygutę „Einant per žemę“... Prieš metus Joana šventė savo 80- metį... Didžiausia jos svajonė – išleisti knygą – išsipildė. Tai antroji jos knygutė. „Posmai dažniausiai gimsta Bažnyčioje. Jie tiesiog užplūsta, ima lietis... Ir, jei tik randu laiko, būtinai užsirašau popieriuje...“, – sakė man Joana... Tie posmai – tai dalis žmogaus savasties, juose visada išreiškiama tai, kas glūdi giliausiame sielos kamputyje... Joanos eilėse gražiai nuskamba:
„Tebeieškau gyvybės šaltinio,
Tarsi daigo dangaus versmės
Ir gruodžio maldos kasdieninės,
Ir Beatliejaus šiltos giesmės“...
Nors metų ir nemažai prabėgo, tačiau jaučiamas jos sielos atvirumas – gebėjimas grožėtis, nenuilstantis noras eiti į priekį ir ieškoti dar kažko naujo, neatrasto. Eilėraščiuose Joana pabrėžia savo jautrumą, ilgesį ir didelį norą būti laiminga:
„Aš vėl būsiu laiminga – ilgėsiuos,
Nes širdis vėl maldą kuždės,
O dangus šypsosis žvaigždėtas
Mano mintys į jas įsilies“...
Jos posmuose Dangus – šviesos ir vilties buveinė. Taip išreiškiamas trapus krikščioniškos dvasios motyvas...
Žodžių pakartojimai tik dar labiau sustiprina įspūdį, kuriame atskleidžiami ir liūdesio, ir praradimų motyvai:
„Nužydėjau, žinau, nužydėjau,
Tarsi pienė gelsva galvute...
Laikui bėgant kritau – nusidėjau...
Greit pavirsiu dulke pilka.“
Kai pirmąkart pamačiau Joaną bažnyčioje – tai buvo jau senokai – pajutau kažkokį šviesos pliūpsnį... toks giedras žmogaus žvilgsnis... ir labai nustebau, kai sužinojau, kad ji kuria eilėraščius.
Man visada gražiausias ir šviesiausias kuriantis žmogus... ir nesvarbu, kad ne visus eilėraščius mes vienodai suprantame, kad ne visus mes naudotume sveikinimo tekstams... svarbiausia, kad žmogaus siela švyti meile... nes kūryba, manau, visada yra Dievo siųstas ženklas...
Jūs visi puikiai Joaną pažįstate – daug geriau nei aš. Aš žaviuosi, kad žmogus, turintis pradinį išsilavinimą, eiliuoja, rašo tai, kas jos sieloje. Joanos posmuose daug sakralumo – bažnytinės erdvės ir ryšio su Aukščiausiuoju. Į jį Joana deda daug vilčių:
„O, Brangusis Atpirkėjau,
Kartais pučia pikti vėjai,
Bet gyventi dar galiu
Ir eilėraščius kuriu.
Su Tavim šnibždu, kalbuosi,
Nes žinau, mane dar guosi,
Nepaliksi vienumoj
Nei vienos nakties tamsoj...
Ryt nuo ryto bus giedra -
Tikiu Apvaizdos ranka...“

Mes visi esame skirtingi – tuo esame įdomūs ir sau, ir aplinkiniams. „Aš matau, kad esu kitokia /
Be išdykusio džiaugsmo ugnelių...“ Gal todėl jos žvilgsnis krypsta į visai kitas dvasines plotmes... ji dažniau sustoja ir mato:
„Pavasario geltonąją purieną
Ir paupy pabertas žibutes,
Patvinusį papievio slėnį
Ir susapnuotas svajones.“
Ir todėl ji taip dažnai mintimis skuba savo gimtinės takeliais, nes:
„Kartais matau gimtinės kiemą,
Tėvelį, motiną, drauges,
O kartais stovinčius kalnely
Brolius bei tvirtas jų rankas.“
Tačiau visgi Jos dvasinėse gelmėse – Bažnyčia. „Bažnyčia niekada negali atsibosti, kaip ir malda. Kai meldžiuosi, dažnai apsiverkiu“, - švelniai šypsosi Joana, o šviesios akys spindi dieviška giedra.
Žmogaus gyvenimas – jis nuvilnija, nulekia, nudūzgena, nušuoliuoja, nupėdina, nušvilpia, nurieda, nučiuožia, nuskrenda.... Ir lieka tik metai... bet metai – tai ne nuosprendis. Tai tik mūsų vidinis grožis, mūsų išmintis ir mūsų šviesa...
Kartais net ir turėdami daug, mes nejaučiame laimės... Kartais mums reikia tiek nedaug, kad būtume laimingi...
Bet mūsų tikslas – Gyventi ČIA ir DABAR... Gyvenimu džiaugtis mus moko ir Bažnyčia: „Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?!“
„Laiminga aš, kai žodžiai liejas
Keista posmelių srovele.
Ar būtų vasara, ar žiema,
Man skamba nuostabi daina.“
Mes negalime įlipti į kito batus ir pereiti jo gyvenimo. Mes negalime matyti kito akimis ir kalbėti kitų žodžiais. Mes esame mes... vieninteliai... Aš džiaugiuosi, kad Joana rašo. Ir nesvarbu, kad kartais eilėraščiai liūdni ar pilki... bet tai yra sielos būsena...
Mes visi norėtume būti Van Gogais, Justinais Marcinkevičiais, Janinomis Degutytėmis, tačiau vienodoje žėrinčioje masėje pranyktų mūsų spindesys... Mes turime savo vardą ir pavardę... juo ir būkime... Svarbu, kad sieloje skambėtų poezija. Arba tegu džiaugsmu skamba siela. Ačiū, Joana, už galimybę prisiliesti prie Tavo sielos...“
J. Stašienės knygelės „ Einant per žemę“ sutiktuvės buvo ypatingos – ir dėl to, kad po ilgo nesimatymo žmonės, išsiilgę vieni kitų, vėl galėjo mėgautis betarpišku bendravimu, ir kad galėjo atsigaivinti iš miško šaltinėlio – poetės kūrybos. Lai jis ir toliau taip pat energingai veržiasi, kunkuliuoja, iškelia iš žemės gelmių žodžius – guodžiančius, raminančius, džiuginančius ir jų autorę, ir mus, skaitytojus.
Pasibaigus renginiui, žmonės nesiskirstė – vaišinosi poetės dukros Laimos pagamintais skanumynais, kalbėjosi, dalinosi įspūdžiais. Ir labai susidomėję sklaidė Joanos knygelę, kuri, Dievas duos, dar tikrai ne paskutinė – naktimis tyliame kambaryje, dienomis gamtos prieglobstyje ar bažnyčios kertelėje ir toliau eilutė po eilutės gulasi poezijos žodžiai į sąsiuvinį...
„Šventai tikiu savu pasauliu,
Nes savo prieglobstį turiu.
Negyvensiu tikrai aš su saule,
Bet Dievo dovanas geriu...“