Justas Jasėnas. Paskui susipynusias spalvas...

Net nepamatėme – gegužė priartėjo ir vėl tolsta nuo mūsų. Viskas sužydo staiga, sužaliavo pliūpsniais, išsiskleidė akimirksniu. Per amžiną skubėjimą nebuvo kada minutei kitai sustoti, atsikvėpti, pasidairyti į bundančią gamtą, liauną daigelį, tvirtą pumpurą. Vis tas skubėjimas akis pametus... Kur? Gerai, kad maras atsėlino, kitaip ar būtume stabtelėję, vargu. Dabar gi esame priversti...

Suspėjau perskaityti Balio Sruogos „Dievų mišką“ ir Albero Camiu „Marą“. Nusibodo klausytis apie pandemijas, epidemijas, dabar tik juokiuosi, vaikštinėju Senvagėje ir Skaistakalnio parke, dairausi. Kiek spalvų, kvapų, visaip krebždančios gyvybės. Toks greitas tas kelias nuo žibuoklių iki neužmirštuolių... Dar ievos, alyvos, kaštonų žvakės. Kokia įvairovė, vieni keičia kitus... Taip turi būti, taip sutverta.
Gegužė – man pats gražiausias mėnuo. Čia tiek gyvybės skleidimosi, kasdien vis kitas ir kitoks naujumas, užkalbinantis akis, prisiliečiantis prie nuvargusios sielos. Mėnuo paskirtas Marijai, namie ar bažnyčioje vyresnieji gieda jos garbei litaniją, giesmes, tokias pamaldas kaime „mojavomis“ vadindavome. Jos man iš pat vaikystės tokios gyvos. Nieko gražesnio neprisimenu. Eidavau dažniausiai į tas vakaro pamaldas kaimo sodyboje su močiute, kartais atlydėdavo senelis. Man taip įspūdinga, kad tie seni žmonės nedejuodavo, mokėjo taip pareigas ir darbelius susidėlioti, kad maldos laiko niekas neatimtų, niekas jo neužgožtų. Kaip jie taip mokėjo, o ir sugebėjo? Kartais sėdėdavau ir žiūrėdavau per langą. Tokios gražios, pakylėtos senos moterys eidavo visada pasitempusios. Lyg į kokią šventę – su gražesnėmis suknelėmis, su baltomis skarelėmis. Toks sujudimas vakare, kiekviename kieme ruošiamasi, skuba prieš maldą darbus kasdienius užbaigti. Atsinešdavo darželio gėlių, berželio šakų, papuošdavo statulą, Marijos paveikslą. Kaip tie lapeliai kvepėdavo, kokie žali būdavo. Grožis paliečia akis, jaudina, gaivina, padeda susikalbėti, įsismelkia atmintin. Paprasta, kuklu, sėdėdavome ant ilgų suolų, man kiek prailgdavo, giedodavo lėtai, ištęstai, o ir tarmiškai. Buvau kantrus. Klūpėdavome. Kartais stebėdavausi, kad Marija turi tiek daug vardų, o žmonės iš maldaknygių juos tik mini ir mini (kitų visai nesuprasdavau), skaičiuoja, kad tik kurio nepamirštų, kad visus juos Marijai primintų, kad pati Mergelė nepamirštų, kas ji tokia ir ką veikia.
Keista, kad ta gegužė ėmė ir išseko. Vaikystėje viskas būdavo lyg ir ilgiau, niekas taip greit nesibaigdavo. Žiūriu dabar į gėleles – vieną dieną dar tik ruošiasi žydėti, o kitą – žiedelis jau nuvytęs. Liko tik pūkai, dalelės... O vaikystėje tokia aukšta būdavo žolė, galėjai pasiklysti. Taip ilgai būdavo baltos baltos obelys. Tiesiog baltumu apsipylę, baltume paskendęs ir aš pats savo mažame dideliame pasaulyje. Tas baltumas užklodavo visas nuoskaudas, gal pagydydavo ir visas ligas. Ir tulpės žydėdavo turbūt visą vasarą. Malonus raudonis papuošdavo darželius. Pro savąjį langą matau kaimyno – Velykių apylinkės pirmininko Leonardo Bėliako sodą – baltumu apsigobę obelys, raudonų tulpių pieva, vištos greitai ten įvesdavo savo tvarką... Nežinau, kaip dabar tame kaime. Senieji jau žemėmis apsikloję, sodybos ištuštėję, nutilę, daugelis išsiskirstę, išvažinėję, jauni, o jau ir visai kitokie žmonės. Stebiuosi mokančiais atsiplėšti nuo žemės, pakelti akis Dangun, padūsauti, pabūti ramiai, nesiplėšyti. Vaikystėje tikėjau, kad tas Dievulis laimina mano darbus, amžinus daržų ravėjimus, važinėjimus į ganyklas karvių pagirdyti ir perkelti.
Aną dieną knygyne nusipirkau Jurgos Ivanauskaitės knygelę „Angelo rūbas“. Tai mažytė balta maldaknygė, pasikalbėjimas su angelu, žmogaus šnarėjimas Dievuliui į ausį. Truputį sužalota, subraižyta ta knygelytė, gal nuo ilgo vartymo, dėliojimo, stumdymo lentynose ir rankose. Nusipirkau vis tiek. Man ji tokia brangi, prisiminiau savo vaikystės maldaknygę, kurią kažkur prapuldžiau. Kas vakarą paskaitau kelias maldas iš tos knygutės. Kai dabar vakarais giedu Marijos litaniją, kartu prie manęs atsiklaupia ir mažas berniukas. Visada su baltais marškinėliais, pasirišęs varlytę po kaklu. Ima maldaknygę ir gieda kartu su manimi. Aną vakarą pagyriau, kad jis nors ir mažas, bet moka giedoti, svarbiausia, kad man padeda, gražiai ir teisingai atsakinėja. Laimingas vaikelis nusišypsojo, sako, ateisiu ir rytoj jums padėti. Vos susilaikiau nepravirkęs. Padėkojau jam, pasakiau, kad lauksiu, kad būtinai vėlei susitiksim. Taip tikra, ar tik ne vaikystės pasauliu užkvipo? Juk toks mažas ir aš buvau... Juk taip pat imdavau maldaknygę ir giedodavau, tardavau, sekdavau, mėgdžiodavau tai, ką suaugusieji darė. Bandžiau būti kartu su jais, būti taip pat kaip ir jie, kad neišsiskirčiau, pirmasis bendruomeniškumas. Tas baltumas, tas palaiminimas, tas žiūrėjimas Marijai tiesiai į veidą. Visa iš vaikystės atkeliavo, o dabar tik kartojasi, bet jau lyg ir be skonio, dabar mes dideli, gyvenimas sunkus, gebame dar jį patys pasisunkinti, viskas senokai žinoma, įprasta, niekas nebestebina... Ir gėlės žydi trumpiau, jau nebe visą vasarą, ir žolė jau visai neaukšta.
Iš pirminių gegužės įspūdžių Panevėžyje. Niekada neregėto mėlynumo Kristaus prisikėlimo cerkvė. Nemačiau tokios spalvos gimtojo kaimo danguje, darė įspūdį, žvilgsnį prikaustė. Dar pasivaikščiojimas po senąsias stačiatikių kapines, įsitvėrus tetai pašonėn. Dar 1941 – 1945 m. kare žuvusių tarybinių karių kapinės, gėleles tąsyk nešėme. Dar milžiniška Veronikos Vildžiūnaitės skulptūra, tiesiog iki debesų aukštybėse. Šiais metais vėlei tenai nuėjau, keletą žiedų kapuose padėjau. Nesusigaudau stačiatikių liturgijoje, nesikremtu, nenusimenu, pagarbiai pastovėjau, žvakelę buvusiųjų atminimui uždegiau...

Dėkojame AUTORIUI už pasidalinimą.