1830 m. gegužės 20 d. gimė prancūzų rašytojas Hectoras Henri Malot

Būsimasis rašytojas Hectoras Henri Malot gimė Prancūzijoje, nedideliame Pajūrio Senos La Bujis miestelyje. Tiesa, žinios apie H. H. Malot vaikystę ir jaunystės metus – itin šykščios. Žinoma, kad jo tėvas buvo notaras, tad pagal šeimos tradiciją autorius taip pat studijavo teisę Ruane ir Paryžiuje, dirbo notaro pasiuntiniu, o rašyti pradėjo gerokai vėliau, tapęs žurnalistu.

1859 m. išleido debiutinį romaną, tai buvo pirmoji trilogijos „Meilės aukos“ (pranc. Victimes d’Amour) dalis. Per visą savo karjerą H. H. Malot parašė daugiau nei 70 romanų, didžioji jų dalis skirta suaugusiųjų auditorijai. Tačiau daugelis kūrinių neatlaikė laiko išbandymo ir mūsų laikais yra pamiršti. Išskyrus du vaikų literatūros klasika tapusius romanus: „Romenas Kalbri“ (pranc. Les Aventures de Romain Kalbris, 1869) ir „Be šeimos“ (Sans famille, 1878). Tiesa, „Romenas Kalbri“ rašytas negalvojant apie jaunųjų skaitytojų auditoriją, o „Be šeimos“ jau buvo sąmoningai kuriamas vaikams ir paaugliams.

Romanų pasirodymui didelės, galima sakyti, tiesioginės įtakos turėjo tai, kad H. H. Malot bendradarbiavo kuriant „Švietimo ir pramogų žurnalą“ (pranc. Le Magasin d’éducation et de récréation), kurį leido jo bičiulis leidėjas Pierre’as Julesas Hetzelis. Šis žurnalas siekė mokyti ir auklėti per žaidimą, o prie jo kūrimo prisidėjo pats Jules’is Verne’as, taip pat žymūs Prancūzijos mokslininkai, pedagogai, iliustratoriai. Būtent P. J. Hetzelis po „Romeno Kalbri“ sėkmės paskatino H. H. Malot parašyti panašų į jį pasakojimo dvasia romaną „Be šeimos“, tik pastarajame, atliepiant ano meto politinius įvykius, pasiūlė daugiau dėmesio skirti Prancūzijos geografijai, gimtosios šalies grožiui, įtraukti paprastų profesijų žmonių aprašymų.

Rašytojas mirė 1907 m. liepos 17 d.

Abu žymiausi autoriaus kūriniai išversti į lietuvių kalbą. Tiesa, H. H. Malot parašė ir trečiąjį panašų į šiuos du romaną – „Šeimoje“ (pranc. En Famille, 1893), tačiau pastarasis laikomas gerokai silpnesniu ir tokio literatūrinio pasisekimo kaip jo pirmtakai nesulaukė. Pirmasis 1936 m. Lietuvoje buvo išleistas romanas „Be šeimos“ (beje, tik šis leidimas verstas iš prancūzų kalbos, kiti – iš rusų), o „Romeno Kalbri“ sulaukėme tik 2004 m. (kol kas tai – vienintelis leidimas).

Abiejų romanų centre – sumanus, geraširdis vaikas, kuris, nors skriaudžiamas likimo, nepasiduoda ir dėl savo sumanumo, išradingumo, tyros širdies ir užsispyrimo įveikia kelyje pasitaikančias kliūtis. Jam padeda ne tik asmeninės ir fizinės savybės, bet ir nuolat sutinkami geri žmonės. Daugelis jų, nepaisant amžiaus skirtumo, tampa gerais pagrindinio veikėjo draugais ir mokytojais. Verta paminėti net didžiausiame varge, pavojuje ar neteisybės akivaizdoje neslopstantį romano veikėjų gyvenimo džiaugsmą. Gyvenimą jie priima kaip dovaną, kurią gauni ne veltui ir dėl kurios reikia ir verta atkakliai kovoti.

Tikriausiai abu šiuos kūrinius galėtume vadinti ir kelio romanais – tiek Romenas, tiek Remis iš „Be šeimos“ susiklosčius nepalankioms ar net grėsmingoms aplinkybėms privalo keliauti – siekdami savo svajonių, slapstydamiesi, stengdamiesi grįžti. O keliauja jie kone visuomet pėsčiomis. Abiem pagrindiniams veikėjams tenka padirbėti žmonių linksmintojais – Romenas kurį laiką dirba cirke, Remis dalyvauja vaidinimuose su dresuotais šunimis ir beždžionėle. Beje, veiksmas vyksta kone pusantro šimto metų atgal, tad jaunesnį skaitytoją gali gluminti, kad aštuonmetis ar kiek vyresnis veikėjas geria vyną ar net vandeniu skiestą degtinę, ir tai pateikiama kaip savaime suprantamas dalykas.

Šiuolaikiniam skaitytojui abi šios knygos galėtų turėti ir tam tikrą terapinį poveikį – pavargus nuo „baisiai juokingų“, „neįtikėtinai fantastiškų“ ir viena į kitą panašių istorijų, šie H. H. Malot romanai, jų prie pamatinių vertybių lenkiąs tikroviškumas, nuoširdumas ir ramus, pasitikėjimą keliantis pasakotojo žodis grąžina kartais atrodo išnykusį tikrąjį mėgavimąsi skaitoma istorija, nepretenzingu pasakojimo stiliumi, gilumine kūrinio prasme. Nors šiuose kūriniuose esama didaktikos, ji nėra akivaizdi. Galbūt kai kam istorijų pabaiga gali pasirodyti pernelyg saldi. Na, galbūt tokio ir būta autoriaus siekio – parodyti, kad po visų vargų ir sutemų nušvinta pati ryškiausia saulė.

Atidesnis skaitytojas atkreips dėmesį į pirmąjį romano „Romenas Kalbri“ sakinį: „Sprendžiant pagal dabartinę mano padėtį, nereikia manyti, kad turėjau krikštamotę Fortūną.“ (p. 8) Taigi aišku, kad istorija apie aštuonmetį neturtingoje žvejo šeimoje užaugusį Romeną ir jam kliuvusius gyvenimo išbandymus pasakojama jau suaugusio pagrindinio veikėjo lūpomis, o visos vargšo vaiko kelyje pasitaikančios negandos galiausiai baigsis laimingai. „Nuotykių turėjau pakankamai, – kaip tik apie juos ir noriu jums papasakoti […]“ (p. 9) – teigia pasakotojas. Vis dėlto iš pradžių mums glaustai pristatoma kone visa Kalbri giminės istorija – visi Kalbri vyrai dar nuo Trojos karo laikų buvę jūrininkais. Giminėje daugelis jų taip ir negrįžę iš jūros, tačiau būta ir sėkmės istorijų. Tad Romeno likimas atrodo nulemtas – kad ir gimęs „vargšų lūšnoje“ (taip jis apibūdina savo gimtuosius namus), į ateitį vaikas žvelgia viltingai, juk jo laukia jūra ir nuotykiai. Tiesa, motina dėl, rodos, neišvengiamo sūnaus likimo labai sielvartauja, šis „rūstus amatas“, kuriuo jų gimtajame Por Djė miestelyje vertėsi bene visi vyrai, ją gąsdina.

Ir štai vieną audrotą dieną Romeno tėvas (didžiąją berniuko gyvenimo dalį praleidęs toli nuo namų, jūroje) žūsta gelbėdamas kitą laivą ir savo varganoje lūšnelėje berniukas lieka tik su mama. Tačiau jūra Romeną vis tiek tebedomina, tad kartais jis pabėga iš pamokų – stebėti potvynio arba atoslūgio. Paaiškėja, kad bėgti iš pamokų kartais išties verta – vieną kartą, išsiruošęs stebėti potvynio, jis sutinka žmogų, kuris, anot Romeno, „padarė nepaprastą įtaką mano charakteriui ir nulėmė gyvenimą“ (p. 33). Tas žmogus – ponas de Biorelis, žmonių vadinamas ponu Sekmadieniu, nes turįs tarną, kurį vadina Šeštadieniu (taip, tai aliuzija į „Robinzoną Kruzą“) ir gyvenąs mažoje salelėje netoli Por Djė. Šiam ponui potvynio metu Romenas išgelbėja gyvybę, o jis įkalba mamą leisti berniuką gyventi su juo ir Šeštadieniu saloje, kur jį mokysiąs ir auklėsiąs. Gyvenimas pono de Biorelio saloje – vienas gražiausių romano epizodų: vyras, tiki kad žmogus viską turi pasidaryti pats, ir šio principo pats uoliai laikosi. Sekdamas Robinzonu Kruzu, savo saloje viską padaro ir užaugina jis savo rankomis, padedamas Šeštadienio. Auklėjimas ir mokymasis šioje saloje toli gražu nereiškia vadovėlių ir pamokų – tai mokymasis iš patirties, gamtos pajautimo, stebėjimo (de Biorelis net supranta net paukščių kalbą!). Tačiau šis laimingas laikas trunka neilgai – vieną kartą salos savininkas negrįžta iš pasiplaukiojimo savo valtele ir netrukus apsireiškęs jo giminaitis išspiria Romeną su Šeštadieniu iš salos lauk.

Štai tuomet prasideda tikrieji Romeno vargai – motinai sunku išmaitinti save ir sūnų, tad šis atiduodamas į dėdės, kuris, skirtingai nei visi Kalbri, nesivertė jūrininkyste, rankas. Pas šį baisų žmogų – žiaurų ir liguistą šykštuolį, niekšą ir vagį – berniuko laukia siaubą keliantys namai, alkis ir nuolatinis smurtas. Po vieno itin stipraus dėdės smurto priepuolio Romenas ryžtasi pabėgti. Tiesa, namo jis grįžti negali – dėdė jį pasiėmęs penkeriems metams ir berniukas dabar jam priklauso. Tad belieka įgyvendinti savo svajonę – nusigauti iki uosto Havro mieste ir sėsti į laivą. Staiga visiškai vienas atsidūręs pasaulio platybėse, Romenas netrukus įgunda išgyventi – gaudydamas žuvis, krevetes ir moliuskus sugeba prasimaitinti, kartais – net parduoti savo laimikį ir nusipirkti tikrą sočią vakarienę. Netrukus berniukas sutinka dar vieną geradarį – dailininką Liusjeną Ardelį, kuriam sumanaus vaikio draugija taip patinka (pasirodo, apie gamtą berniukas žino daugiau nei jis, dailininkas peizažistas), kad pasikviečia jį keliauti drauge. Romenas nuo to laiko sočiau valgo, patogiau miega, daug kalbasi ir pamilsta geros širdies jauną žmogų, tačiau šis, kvailos užgaidos vedinas, įsiutina vieną žandarą, tad yra suimamas, o Romenui telieka vėl bėgti ir slapstytis.

Kai jau atrodo, kad blogiau ir būti negali (Romenas netenka net savo drabužių!), kelyje pasitaiko cirko artistų trupė, kurioje berniukas sutinka dirbti už drabužius ir maistą. Nusigyvenęs ponas grafas de Lapoladas, cirko savininkas, nei jautrumu, nei gera širdimi nepasižymėjo, vis dėlto ši neįprasta patirtis Romenui reiškė pastogę ir maistą. Be to, trupėje buvo vienuolikmetė mergaitė Dieletė – liūto prižiūrėtoja, tramdytoja ir cirko artistė, ir jaunuolis labai norėjo su ja susidraugauti. Deja, Dieletė nerodė noro draugauti, tad pajutęs, kad jam „jau gana tokio gyvenimo, kur spyriai lyte lijo“ (p. 166), Romenas ima planuoti pabėgimą – taupo ir taip negausų valgį, slapčia siūdinasi batus. Bet naktį prieš planuotą pabėgimą pagaliau užsimezga draugystė su Dielete – ši įžvalgi mergaitė perkanda Romeno kėslus ir, kaip paaiškėja, pati nori sprukti iš trupės. Grafas de Lapoladas jai ne tėvas, ji nuolat keliavo iš rankų į rankas įvairiems vertelgoms, tad dabar ji trokšta nuvykti į Paryžių, kur gimė ir kur turėtų būti jos mama, kurios, deja, nelabai prisimena. Tad Dieletė pasisiūlo bėgti drauge – bent iki Paryžiaus. „Jei tu būsi šalia, aš nebijosiu“ (p. 177) – šie liūtų tramdytojos žodžiai Romenui daug reiškia.

Vaikų kelionė – varginga, sunki ir graudi, oras nuolat šąla, galiausiai ima snigti, o susirasti nakvynę ir maisto atrodo kone neįmanoma. Dieletė silpsta, bet jos prisirišimas prie Romeno, judviejų draugystė atrodo stipresnė už negandas – vienas dėl kito jie pasiryžę viskam. Atrodo, skaitytojas tikėtųsi šviesios šios kelionės pabaigos, bet vaikų laukia dar vienas, Dieletei jau nebepakeliamas smūgis – Paryžiuje, toje vietoje, kur turėtų stovėti jos vaikystės namai, viskas išgriauta, o kadangi mergaitė apie savo motiną mažne nieko nežino, net jos vardo – visa ši sunkiai pakeliama kelionė baigiasi visiška neviltimi. „Net stipresni už mus nebūtų atlaikę tokio smūgio“ (p. 206) – Romenas aiškiai suvokia padėties beviltiškumą, o Dieletė šio smūgio išties neatlaiko – ji kone miršta nuo išsekimo ir šalčio ir tik dėl laimingo atsitiktinumo patenka į ligoninę. Nors ligoninėje jai tenka praleisti daugiau ne du mėnesius, ji gauna gerą priežiūra, stiprėja, ją myli visi gydytojai. Romenui per tą laiką taip pat neprastai sekasi – jį priglaudžia geraširdė moteris, ir vaikinas net susiranda darbą ir susitaupo šiek tiek pinigų. Maža to, uoliai lankoma ligoninėje Dieletė pavadina jį broliuku – koks tai įvertinimas tiek negandų patyrusiam berniukui!

Atrodo, viskas dabar turėtų klostytis tik gerai ir laimingai. Taip ir yra – Romenui pastogę suteikusi moteris įduoda vaikams pinigų kelionei, įsodina juos į vežimą, prikrauna maisto, ir jiedu dabar keliauja pas kitą mamą – į Romeno gimtąjį Por Djė miestelį pas ponią Kalbri. Tiesa, netrukus paaiškėja, kad ne viskas taip džiaugsminga, kaip atrodo – berniukas su savo mama pasimatyti neketina, tik nuvesti iki savo gimtųjų namų Dieletę su viską paaiškinančiu laišku. Mat pats Romenas grįžti namo bijo, juk jis vis dar priklauso savo žiauriam šykštuoliui dėdei. Tad kad ir kaip plyštų mamos išsiilgusi širdis, jaunuolis su ja nesusitinka, ir vėl leidžiasi į kelią tikėdamasis pagaliau išpildyti savo svajonę – tapti jūreiviu. Deja, pasiekęs tiek svajotą Havro uostą suvokia, kad įsiprašyti į laivą ne taip jau lengva, ir vienintelis būdas patekti į denį – uždarytam bagažo dėžėje. Lyg to būtų negana, netrukus laivas patiria katastrofą, Romeno bičiulis iš cirko laikų, padėjęs pakliūti į laivą, žūsta, o visa įgula išsigelbėja valtimi. O Romenas vis dar tūno gerai užkaltoje dėžėje. Vis dėlto šis vaikis – pavydėtino sumanumo, tad pasinaudojęs peiliuku sugeba ištrūkti. Laive randa ir paliktą kapitono šunį. Du bičiuliai kliaujasi tik likimu – ar pavyks gerokai apgadintam laivui pasiekti krantą? Be abejo, pavyksta, ir Romenas su šunimi išsigelbėja. Grįžęs į Havro uostą, berniukas suvokia esąs „beveik didvyris ar bent jau susidomėjimo objektas“ (p. 262) – apie neįtikėtiną jo kelionę sudužusiu laivu rašo laikraščiai, jį sveikina krantinėje susirinkę žmonės.

Tačiau net ši baisi pirmoji patirtis jūroje neatgraso Romeno nuo jūreiviškų ketinimų – jis vis dar bijo grįžti namo ir papulti į nagus savo dėdei, be to, kitą kartą į laivą jis tikrai įlips kaip tikras jūreivis. Laukdamas savo kitos kelionės, berniukas apsigyvena pas jauną mirtimi besigaluojančią našlę, kasdien laukiančią žinių apie iš kelionės grįžti turintį sūnų. Moteris jau visiškai ant mirties slenksčio, ir tik Romeno kasdien uoliai pranešamos naujienos iš uosto palaiko jos gyvybę. Galiausiai sūnus grįžta, o jo sulaukusi motina miršta. „Jos mirtis, jos motiniška meilė sūnui, kova su agonija, neviltis“ (p. 272) taip stipriai paveikia Romeną, kad jis dar tą pačią naktį susikrauna daiktus ir tvirtai nusprendžia grįžti pas savo mamą.

Romano pabaiga galbūt pernelyg graži, tačiau po visų Romeno negandų ir klajonių tokia istorija atrodo jos verta: namuose vaikiną pasitinka ne tik mama su Dielete, bet ir, pasirodo, gyvas sveikas geradaris ponas de Biorelis. Maža to, mirus turtingam Indijoje gyvenusiam dėdei, berniukui atitenka didelis palikimas. Taip pat skaitytojas sužino, kad vėliau Romenas vedęs Dieletę ir jie susilaukę dviejų vaikų. Bet kaip svarbiausią dalyką savo gyvenime pasakotojas pateikia pono de Biorelio įtaką – tai šiam ponui, kuris dabar esąs kaip tikras senelis jo paties vaikams, jis dėkingas už tai, kad „tapo žmogumi“.

Skaitantiems abi H. H. Malot knygas vieną po kitos, šios istorijos gali pasirodyti itin panašios. Vaiko klajonių motyvai, geri ir blogi kelyje pasitaikantys žmonės, išbandymai alkiu ir šalčiu – visa tai rasime ir romane „Be šeimos“1. Pagrindinis veikėjas berniukas Remis taip pat auga skurdžioje trobelėje, viename neturtingiausių kaimų Vidurio Prancūzijoje. Tačiau ir čia pirmuoju sakiniu pasakotojas (vėlgi pasakojantis pirmuoju asmeniu) pateikia svarbų visai istorijai faktą – „[e]su rastinukas“ (p. 3). Kaip ir Romenas, Remis vaikystėje augo su mama, motule Barberen, kurią besąlygiškai mylėjo. Tačiau kai sulaukus aštuonerių iš Paryžiaus namo grįžta nė lašo motulės jautrumo ir meilės neturintis ponas Barberenas, Remis, nuklausęs pokalbį, sužino esąs ne jų sūnus. Kadaise šis atšiaurus vyras, kurį manė esant tėčiu, jį radęs dar kūdikį pamestą vienoje Paryžiaus gatvių.

Kaip ir pirmajame romane, skurdas taip pat yra lemiamas veiksnys, dėl kurio Remiui tenka palikti gimtaisiais laikytus namus – ponas Barberenas nemato reikalo maitinti papildomos burnos, tad ketina įsūnį nuvesti „tenai, kur turėjo seniai išsinešdinti“ (p. 11) – į prieglaudą. Vis dėlto dėl laimingo atsitiktinumo (nors iš pradžių jis toks ir neatrodo) berniuką įtėvis parduoda senam keliaujančiam artistui, sinjorui Vitaliui, klajojančiam po pasaulį su trimis dresuotais šunimis ir beždžionėle. Net ir matydamas bjaurų berniuką parduoti pasirengusio vyro būdą, Vitalis atviras: „Man jo [berniuko] reikia draugystei. Aš senstu; vakarais po sunkios dienos ir esant netikusiam orui būnu liūdnai nusiteikęs. Jis linksmins mane.“ (p. 18) Visgi vėliau patikslina, kad Remis taps jo trupės artistu. Nepaisant berniuko siaubo, žlugusių vilčių grįžti pas motulę Barberen ir apskritai susigrąžinti savo ligšiolinį gyvenimą, jiedu iškeliauja. Nepratusiam prie ilgų atstumų Remiui išties sunku, be to, ir vieniša – juk jis tik mažas vaikas, staiga netekęs mamos. Tačiau jis netrunka suprasti ir pajusti, kad Vitalis – geraširdis ir rūpestingas, jis berniuku rūpinasi, nuperka drabužių, nekelia prieš jį balso ir rankos. Maža to, moko ne tik vaidybos meno pasirodymams su dresuotais šunimis ir beždžionėlė, bet ir groti arfa, taip pat – skaityti ir rašyti. Ilgainiui Remis savo šeimininkui pajunta ne tik pagarbą, bet ir meilę. Tačiau sinjorui Vitaliui nutinka taip pat kaip ir dailininkui romane „Romenas Kalbri“ – nesusilaikęs ir gerokai per dantį patraukęs policininką, gerasis šeimininkas nuteisiamas du mėnesius kalėti.

Likęs vienas su trimis šunimis ir beždžionėle, Remis toliau klajoja vienas – juk ir save, ir gyvūnus reikia išmaitinti. Netrukus šią keistą kompaniją užmato barža plaukiantys žmonės – beje, ne mažiau keisti: moteris ir prie lentos gulomis pririštas vaikas. Paaiškėja, kad tai anglai – ponia Miligan su sūnumi Arturu, dėl sūnaus ligos leidęsi į kelionę barža „Gulbė“, kad vaikas galėtų nuolat būti gryname ore, bet dėl šlaunikaulio džiovos jam nereikėtų judėti. Gerajai moteriai su berniuku Remis su savo šutve iškart patinka, tad benamiai pakviečiami keliauti drauge. Remiui tai – puiki galimybė prasiblaškyti, būti naudingam, nelikti alkanam. Pasirodo, kad berniukas geriau nei ponia Miligan geba mokyti Arturą pamokų. Tačiau šis visų patiriamas džiaugsmas trunka neilgai – juk iš kalėjimo turi išeiti senasis Vitalis. Be to, Remis ima pavyduliauti ligotam baržos berniukui: „Pavydėjau ne visko pertekusio gyvenimo, ne knygų ir žaislų, – ne, aš pavydėjau jam motinos, kuri taip švelniai jį myli.“ (p. 68) Nors ponia Miligan ir ketino įkalbėti Vitalį perleisti jai Remio globą, šis nesutiko. Tad sinjoro Vitalio trupė vėl patraukė į kelią. Ir nors Remis dažnai prisimindavo „laimingą gyvenimą“ baržoje, jautė ir tai, kad Vitalis jam nėra tik „paprastas šeimininkas, o artimas ir savas žmogus“ (p. 74).

Kaip ir pirmajame romane, taip ir šiame kelionė į Paryžių, kur ir patraukia mažoji trupė, vyksta bjūrant orui ir prasidedant negailestingai žiemai. Gausus sniegas ir tinkamos vietos nakvynei neturėjimas pareikalauja aukų – iš pradžių vilkai sudrasko du iš trijų dresuotų šunų, Zerbiną ir Saldutę, o beždžionėlė Širdutis smarkiai persišaldo, suserga plaučių uždegimu ir galiausiai miršta. Remis nujaučia, kad šios netektys įvyko dėl jo kaltės – juk tai jis naktį užmigo medžiotojų pašiūrėje ir nenusaugojo šunų ir Širdučio. Tačiau Vitalis nė puse žodžio nepriekaištauja, atvirkščiai, vargais negalais jiems pasiekus Paryžių, jis pasako Remiui, kad šis turįs labai jautrią širdelę. Be to, Vitalis prisipažįsta įsipareigojęs poniai Miligan kiek galima geriau išauklėti berniuką. Deja, žiemą jiems tenka praleisti atskirai, kadangi jie negalį rengti savo pasirodymų. Vitalis imais už pinigus žmones mokyti muzikos, o Remis atiduodamas vienam padronei, kur galėsiąs užsidirbti grodamas arfa. Berniuką iki širdies gelmių liūdina ir tai, kad pasiekus Paryžių šis pasirodo esąs visai ne tas pasakų miestas, kurį jis vaizduodavosi, – tikrasis Paryžius purvinas, triukšmingas, pilnas įžūlių vaikiščių ir išblyškusių žmonių. Laimei ar nelaimei, bet Remiui netenka apsigyventi pas padronę Garafolį – aptikęs šį mušant vieną iš savo globojamų berniukų, geraširdis Vitalis nusprendžia savo jaunojo bičiulio tuose namuose nepalikti, net jei tai reikštų, kad jie ir vėl turi keliauti. Deja, šįkart kelionė netrunka ilgai – gausus sniegas ir šaltis klajoklius priverčia sustoti netekus jėgų. Tiesa, šįkart jų visiškai netenka senasis Vitalis.

Kitą rytą Remis prabunda jam nepažįstamuose namuose ir sužino, kad Vitalis mirtinai sušalo. Šį smūgį berniukas vos atlaiko, maža to, jis pats sunkiai serga. Šeima, kurios namuose prabudo, pasirodo besanti nuostabi – tėvas ir du jo sūnūs bei dvi dukterys kaipmat pamilsta Remį ir vienintelį likusį gyvą senosios trupės narį – Vitalio šunį Kapį. Remis priimamas į šeimą, tampa kone tikru sūnumi sodininkui Akenui ir broliu jo vaikams. Pasveikęs jis uoliai prisideda prie ūkio darbų ir taip laimingai nugyvena dvejus metus, kol vieną nelemtą dieną ūmai užėjusi kruša sugadina visus šeimos augalu. Jie netenka pajamų šaltinio, ponas Akenas pasodinamas į kalėjimą už įsiskolinimus, o visi vaikai iškeliauja pas skirtingus gimines. Remis vėl lieka vienas, nes jis tikrų giminių neturi, o papildoma burna niekam nereikalinga.

Bet Remiui ir vėl pasiseka – gatvėje jis sutinka Matiją, berniuką, matytą pas žiaurųjį poną Garafolį – pasirodo, padronė pasodintas už grotų, o Matijas įkalba Remį, kad šis pasiimtų jį keliauti drauge. Ligotas išblyškęs liesas berniukas iš pradžių atrodo tik papildoma našta, tačiau juk antraip jis galįs mirti badu – o Remiui mirtis iš bado ir šalčio jau, deja, pažįstama. Be to, paaiškėja, kad Matijas turi neeilinių muzikanto gebėjimų. Grodami drauge berniukai gali visai padoriai užsidirbti. Tad jie leidžiasi į kelią prieš tai Remiui prižadėjus visiems savo Akenų broliams ir sesėms, kad juos aplankys. Groti berniukams sekasi, pinigų jie užsidirba, o kadangi abu moka gyventi itin taupiai, Remiui šauna mintis aplankyti gimtuosius namus ir motulę Barberen ir padovanoti jai karvę – savo senąją, dar gyvenant kartu, jiems tekę parduoti. Čia Remio laukia netikėta žinia – jo iešką tikrieji tėvai, ir ponas Barberenas šiuo klausimu dabar išvykęs į Paryžių. Tad vos atvykę, du draugai ir vėl leidžiasi į kelią, atgal į Paryžių, kuriame šįkart turėtų laukti daug geresnės naujienos.

Deja, vos nuvykus, paaiškėja, kad ponas Barberenas netikėtai pasimiręs ir nepalikęs jokių žinių apie Remio ieškančią tikrąją šeimą. Visgi nukeliavę tokį atstumą ir įveikę šitiek kliūčių berniukai lengvai nepasiduoda (Matijas visuomet šalia, jie juk beveik broliai). Iš pono Barbereno laiško žmonai tampa aišku, kad Remio tėvų reikia ieškoti net ne Prancūzijoje, o Anglijoje, ir berniukai nedelsdami ten nusidangina. Bet ir ten laukia kartus nusivylimas – Driskolų šeima, kuri neva turėtų būti tikrieji Remio tėvai ir broliai bei sesės, pasirodo besą baisūs žmonės, besiverčią vagystėmis ir vogtų daiktų perpardavinėjimu – skyrius apie šiuos atgrasius žmones pavadintas „Mano tėvai kelia man siaubą“. Vis dėlto bičiulio Matijo akylumas ir meilė Remiui, galima sakyti, nuverčia kalnus – jis išsiaiškina, kad Driskolų „tėvystė“ tėra apmokėtas melas ir galiausiai tiek prisikentėjęs, numynęs galybę kilometrų, patyręs tiek vargų, net spėjęs pabuvoti kalėjime ir paskui priverstas bėgti atgal į Prancūziją Remis sužino, kad jo mama yra geroji ponia Miligan!

Kaip ir „Romenas Kalbri“, romanas „Be šeimos“ baigiamas glaustu pasakotojo pasidalijimu, kaip jo gyvenimas klostėsi po visų neįtikėtinų kelionių. Be abejo, buvęs pamestinukas tampa laimingu žmogumi, turinčiu šeimą, jo ligotas brolis Arturas visiškai pasveiksta, talentingasis Matijas tampa žymiu smuikininku. Be to, kaip ir Romenas, Remis veda savo vaikystės simpatiją – sodininko Akeno dukrelę Lizą, su kuria susilaukia vaikelio, o tą vaikelį labai myli ir padeda auginti motulė Barberen. Deja, Remis negali džiaugtis savo tikrojo mokytojo bičiulyste – juk šis miręs. Vis dėlto ir čia svarbiausi žodžiai skiriami jam, sinjorui Vitaliui: „Jeigu nelaimingas, likimo valiai pamestas vaikas nenuklydo šunkeliais ir neatsidūrė padugnėse, tai tik jūsų, jūsų pamokymų, jūsų pavyzdžio dėka, mielasis mano mokytojau! Ir aš visuomet šventai gerbsiu jūsų atminimą…“ (p. 294)

Šaltinis: www.ibbylietuva.lt