Su daina per gyvenimą

Muzikos gerbėjus nudžiugins Ingos Liutkevičienės šiemet išleista knyga „Bravo estradai!” Tai populiariai parašyta knyga apie 6-ojo – 9-ojo dešimtmečių estradą. Knygoje šmaikščiai, su lengvu humoru aprašomos neįtikėtinos dainininkų, muzikantų ,kompozitorių ir dainų tekstų autorių bei koncertų lankytojų gyvenimo istorijos.

Sužinosite, kaip buvo sukurti iki šiol dainuojami šlageriai ir kokių scenos kuriozu teko patirti knygos herojams gastroliuojantiems po atokiausias Sibiro, Mongolijos, Vidurinės Azijos vietoves. Knygoje susipažinsite su sovietmečio specifika, nes ji buvo to laikotarpio dalis. Ir toks ryškus reiškinys, dėl kurio pilką sovietmečio gyvenimą daug kas prisimena su spalvotais intarpais.
Be estrados dainininkų, muzikantų, kūrėjų sovietinėje Lietuvoje gyventi būtų buvę daug liūdniau. Estrada , teatras, poezija, opera bei baletas buvo gelbėjimosi ratai, padėję išgyventi. Išvyka į estradinį koncertą sovietmečiu reiškė didelę šventę. Dainos vienijo klausytojus neįmantriais, bet į širdį giliai įkrintančiais ir ilgam joje pasiliekančiais žodžiais.
Knygoje pasiskaitysite apie Laimą Žemaitytę, Stasį Povilaitį ,Nijolę Tallat – Kelpšaitę, Juozą Zavaliauską, Aleksą Lemaną, Teisutį Makačiną, Benjaminą Gorbulskį ir daug kitų muzikų. Ir žinoma begales nutikimų ir istorijų.

Citatos iš knygos:

Konjunktūrininkų baimės akys buvo didelės: net V. Kernagio atliekamos dainos žodžiuose „Suplėšysim į gabalus / tuos kolorado vabalus“ kažkas sugebėjo įžvelgti kvietimą susidoroti su valdžia.

Vokietijoje lankydamiesi mieste, kuriame gyveno Eva Braun, nusprendė užsukti į barą „Medžiotojų užeiga“, mat tikėjosi paskanauti šernienos, elnienos ar kokio fazano. O S. Povilaitis su A. Lukoševičium-Obuoliu atsiliko, neberanda saviškių, Vokiškai nemoka pasakyti, ko jiems reikia. S.Povilaitis mėgino kažką aiškinti – bier trinken, o Obuolys kaip šernas kriuksėjo. Išgązdino ne vieną praeivį, kol rado užeigą.

Sovietmečiu buvo griežtai saugomas suaugusių žmonių dorybingumas. Apsigyventi viename viešbučio kambaryje galėdavo tik susituokusios poros, įrodžiusios tai pasais su įrašytomis vienodomis pavardėmis. Šiaip vyrų pas moteris neleisdavo, moterų pas vyrus - irgi. Milžinišką pasisekimą turėję vyrai visgi rado išeitį - merginas įsinešdavo paslėpę kontraboso dėkle.

Uzbekijoje varginami alinančios kaitros „Estradinių melodijų“ muzikantai apsimovė šortus, bet vietiniai, vilkį ilgais nacionaliniais chalatais, išdrįsusius rodytis nuogas kojas atlikėjus apspjaudė.

Siūlau pasiskaityti šią knygą ir pajausti tų laikų estrados magiją, sužinoti, kad gyventi ir išgyventi galima visokiomis sąlygomis.

Vyresnioji bibliotekininkė Vita Juškėnienė