Saulius Keturakis. Gripas ir literatūra

Dar labai anksti svarstyti, kokie būsime bei kokiame pasaulyje gyvensime po COVID-19 pandemijos, tačiau galima žvilgtelėti maždaug šimtą metų atgal ir pasidomėti, kaip grožinėje literatūroje atsispindėjo 1918 m. visuotinės ispaniškojo gripo epidemijos išgyvenimai. Visai tikėtina, jog į ligą reaguosime ir jai pasibaigus elgsimės labai panašiai.

Svarbus dalykas, kurį reikia turėti omenyje prieš atsiverčiant pandemijų (ir kitokių masinių nelaimių) patirtis apibendrinančią literatūrą: jos turi keistą, ne vieną kartą kultūros istorikų pastebėtą ypatybę – pasakojant apie tokias aplinkybes, prarandamas individo balsas, konkretaus asmens išgyventą kančią atskleidžianti istorija tampa beveik neįmanoma, viskas virsta tik mirčių statistika.

Viena šio reiškinio priežasčių – individas ir bendruomenė patiria visiškai tą patį, todėl tampa sudėtinga kalbėti apie unikalius vieno žmogaus išgyvenimus. Indianos universiteto literatūrologė Maja Saj Schmidt straipsnyje „Literary testimonies of illness and the reshaping of social memory“ („Literatūriniai ligos liudijimai ir socialinės atminties pertvarkymas“, 2014) tvirtina, jog kai kurios kritinėms priskiriamos ligos (pvz., vėžys, insultas, diabetas) provokuoja išgyvenimais dalintis. Jomis paprastai serga nedaug žmonių, taigi, minėtųjų negalavimų keliamos patirtys yra įdomios, kadangi retos. Tačiau pandemijų atveju vadinamasis socialinis epidemiologinis kontekstas labai nepalankus tokiems išsipasakojimams, nes ligonis nieko nestebina – serga visi. Ką negirdėto gali apie savo ligą papasakoti žmogui, kuris patiria tą patį? Todėl 1918-ųjų ispaniškojo gripo pandemiją gaubia tyla; apie ją parašyta vos keletas literatūros kūrinių, nors ši Dievo rykštė nusinešė gerokai daugiau gyvybių, nei tuo pat metu vykęs Pirmasis pasaulinis karas. Apie pastarąjį pasirodė daug į literatūros istoriją įėjusių tekstų, kad ir Ericho Marios Remarque’o „Vakarų fronte nieko naujo“ ar Ernesto Hemingway’aus „Atsisveikinimas su ginklais“. Tačiau Vakarų literatūros kanone nėra nė vieno kūrinio apie ispaniškojo gripo pandemiją. 

Sakoma, jog vis dėlto pati svarbiausia priežastis, dėl kurios apie 1918 m. pandemiją egzistuoja tiek mažai literatūros kūrinių, tai skausmo mastas. Pati liga buvo tokia sunki ir mirčių būta tiek daug, kad, individo išgyvenimus padauginus iš dešimčių milijonų, užplūdo toks didžiulis skausmas, jog sąmonė nepajėgė jo suprasti, o kalba – išreikšti.

Daugiau kultūros leidinyje „NEMUNAS“