Justas Jasėnas. Su pirmaisiais žiedais – ir žodžiai pirmi

Didysis Sielos pavasaris ateina tuomet, kai susitinku su Mama. Tie susitikimai visada labai asmeniški, kitaip ir negali būti. Tos jautriosios akimirkos daug labiau iškalbingesnės už sveikinimus, linkėjimus, net ir už gėles. Iškalbingesnės net už saldžius poezijos posmus, kur daug patetikos, bet beveik nėra vietos Mamai.

Kažkas pasakė, kad kalba – nesusipratimų šaltinis. Vytautas Mačernis yra minėjęs, jog žodžiai neišreiškia nė pusės tos tikrovės, kurią jauti, supranti, lietiesi, nori perduoti, dalintis. Širdyje jauti tuos dūžius, o paskui neišeina vykusiai pasakyti. Kai Katinų kaime lankiau darželį, o vėliau pagrindinę mokyklą, vis dainuodavom: „Tau, mano Mamyte, pirmieji pirmieji žiedai“. Vėliau pasirodė, kad viso to per maža, kad reikia kažko daugiau. Tad tos susitikimų akimirkos, kurių vis laukiu, ilgiuosi, daug didesnės už kraujo ryšį, giminystę, bendrą pavardę... Tuomet nereikia nieko sakyti, prisistatyti, juk esu pažįstamas nuo įsčių, lopšio, nuo pirmojo žingsnio, žodžio... Nereikia vaidinti, o tik būti kartu aiškiai, paprastai. Būti tokiu, kokiu esu pašauktas būti.

Mudviems visada šventė, kai būnam kartu kasdienybėje, kai žvelgiam į gyvenimą, kai kartais nusiviliam, kai kartais apsiverkiam. Tikrumo valandos labiausiai paliečia, o gal užgauna vidines gelmes. Tada nereikia stengtis įtikti, patikti, įsiteikti, atsidėkoti, apipilti dovanomis, sakyti prakalbas.Didieji dalykai arba esminis bendrystės ryšys neafišuojamas, nematomas akimis, bet apčiuopiamas širdimi, apčiuopiamas būnant ir tylint. Tikri dalykai visada yra paslėpti, visada slėpiningi, jautrūs, asmeniški. Taip pasakė A. de Sent – Egziuperi Mažasis princas pakartodamas lapės frazę ir stengdamasis ją įsiminti. Žinau, kad už buvimą neįmanoma atsiskaityti. O žmogus juk ne ekonominis vienetas, norisi tuo tikėti. Kiekvienas be jokios išimties besąlygiškai trokštam įvertinimo, pastebėjimo, meilės. Vis klausiu savęs, kaip būti šioje Žemėje, kad labiau kurčiau, labiau stengčiausi ištverti, išlikti gerume, išpildyčiau tai, ko visada mokė Mama – lydėdama, tylėdama, rašydama, nesumeluotai žvelgdama tiesiai į akis, laikydama už rankų. Tik ji taip moka. Kaip mums sunku, nieko nekaltinam, bet būnam kartu. Kai mums gera, nesiblaškom, tik dalijamės šiandienine šviesa. Galvojau aną kartą apie Mamą, kai Greitosios Pagalbos klinikose Vilniuje dovanojau maišelį savo kraujo. Nemąsčiau tada apie jokią donorystę, apie kažkokią žmogišką pareigą, tiesiog... Ne už pinigus, ne už gabalėlį šokolado tas kraujas. Dovanojau mažytį maišelį kraujo savo Mamai. Neišprašytas, neišreikalautas kraujo maišelis be jokios kainos, net neįprasta šiandien, kai už viską privalu susimokėti. Kraujas, kad tik ji (iš)gyventų. Kad tik būtų ilgai. Kad šypsotųsi. Maišelis to paties kraujo, kadaise gimstant man dovanotas...Iš šv. Gerasimo vienuolyno Jordano dykumoje (Izraelyje) parsivežiau Dievo Motinos ikoną. Neįprastą, kitokią, nematytą, labai žemišką, apnuogintą, be tradicinių gobtuvų, tiulių, metalo apkaustų – drabužių, krūtimi maitinančią silpną vaikelį. Toji ikonos Moteris slėpiningu būdu primena Mamą, mane gyveniman pašaukusią. Negaliu leisti jokio pigumo, jokio paviršiaus. Nenoriu jokių skambių, trafaretinių, seniai nebekvėpuojančių frazių, atvirukų, su jau žinomais, nublukusiais tekstais. Trokštu tikro buvimo, tikro jausmo. Juk pats kaip mokėdamas pasakysiu, pabūsiu, pažvelgsiu, be kitų patarimų, pamokymų ir žinojimo kaip ir ką reikia daryti, kaip būti.

Kai prieš keletą metų Didįjį Penktadienį su Zarasų gimnazistais ėjome Kryžiaus kelią naktį, tokia įspūdinga pasitaikė stotis Vytauto gatvės parke, prie paminklo 1830-1836 m. nutiestam Kauno – Daugpilio keliui. Ten stovėdami prisiminėme evangelinį įvykį, kai Jėzus kentėdamas susitinka savo Mamą. Viena „Ąžuolo“ gimnazijos auklėtinė pasiūlė paskambinti arba parašyti SMS ir pasakyti labai paprastai: „Mama, aš Tave labai myliu“. Drovėjomės, keistai skambėjo toks paraginimas, esam nupratę nuo Širdies atvirumo, nuo to, kas natūraliai atsiranda, ko nereikia planuoti ar iš anksto susitarti. Nežinau, gal ir Mamos tą akimirką keistai pasijuto – užkluptos netyčia, netikėtai, nelauktai. Tokios akimirkos jautriai suskamba ašaromis, tokios akimirkos tiesiog kvepia Gyvenimu. Tokios akimirkos padeda sužydėti sodams, kurie ir šį pavasarį nusidažys baltai.

Dėkojame poetui kunigui Justui Jasėnui.