Aurimas Švedas. Kokias istorijas pasakoja daiktai?

„Holmsas, paėmęs skrybėlę, pradėjo apžiūrinėti ją vien tik jam būdingu akylu žvilgsniu.

– Galbūt čia ir ne viskas aišku, bet kai kurios išvados pačios peršasi ir jos teisingos, o dar kitos bent gana įtikėtinos. Vos pažvelgus į skrybėlę, nesunku pasakyti, kad jos savininkas – intelektualus. Prieš trejus metus jo būta turtingo, nors dabar atėjo juodos dienos. Jis kadais buvo apdairus ir rūpestingas, bet paskui, netekęs moralinės pusiausvyros, prarado ir šias ypatybes. Turint omenyje, kad pablogėjo ir materialinė padėtis, galima manyti, kad jis pateko į blogą įtaką, galbūt ėmė girtuokliauti. Tai įrodo akivaizdų faktą, kad žmona liovėsi jį mylėjusi.“
                                                                                        Arthuras Conanas Doyle’is. „Mėlynasis karbunkulas“

„STATUSO KEITIMAS: naudoti objektą, turintį vertę intelektualiniuose ar elito sluoksniuose, kaip paprasčiausio brangiai kainuojančio objekto pakaitalą: „Brajanai, tu palikai savo Kamiu knygą brolio BMW.“
                                                           Douglasas Couplandas. „X karta. Pasakojimai akceleracijos visuomenei“

„Baigiantis antrajam dešimtmečiui oro uoste, Klarkas jau galvojo, kaip jam pasisekė. Ne vien dėl to, kad išgyveno, nors tai, žinoma, savaime nuostabus dalykas, bet jis matė vieno pasaulio pabaigą ir kito pradžią. Ir ne vien matė andainykščio pasaulio stebuklus: kosminius laivus, elektros linijas, sustiprintas gitaras, į delną telpančius kompiuterius ir greituosius traukinius tarp miestų, bet ir ilgai gyveno tarp tų stebuklų.“
                                                                                                          Emily St. John Mandel. „Vienuolikta stotis“

I
„Turiu 2 vaikus. Jie abu mokosi koledže.
Turiu 5 televizorius. Turiu 2 skaitmenines vaizdo įrašymo sistemas, 3 DVD grotuvus, 2 videomagnetofonus ir 4 stereogrotuvus.
Turiu 19 nuotolinio valdymo pultelių, dažniausiai jie sudėti viename stalčiuje.
Turiu 3 kompiuterius, 4 spausdintuvus ir 2 neveikiančius fakso aparatus.
Turiu 3 telefono linijas, 3 mobiliuosius telefonus ir 2 autoatsakiklius.
Neturiu man skirtų žinučių.
Turiu 56 maisto gaminimo knygas.
Turiu 68 išsineštinio maisto meniu iš keturių restoranų.
Turiu 382 lėkštes, dubenis, taureles, puodelius ir taures...“
Ši ištrauka iš 2006 m. lapkričio 22 d. „The New York Times“ publikuoto rašytojo ir dienraščio skiltininko Ricko Moraniso teksto „Mano dienos suskaičiuotos“. Jis primena daiktų pasaulio voratinklyje gyvenančio žmogaus manifestą. Analogišką materialų CV galėtume parengti kiekvienas. Jis būtų prifarširuotas dalykų, kurie tyliai liudytų apie mus kažkada užvaldžiusį troškimą pagerinti buitį, kolekcionuoti įspūdžius, būti madingiems, išsiskirti iš minios, užsiimti gyvenimo prasmės dizainu.

Tiesa, įmanoma ir kitaip papasakoti savo santykių su daiktais istoriją. Išvardyti daiktus, kurių netekome ir kurių stygių jaučiame.
Ką įrašyčiau į tokį sąrašą?
Nebeturiu senelių Onos ir Petro man rašytų laiškų.
Nebeturiu Keitho Jarretto CD „The Köln Concert“, kurį padovanojo jau miręs bičiulis.
Nebeturiu kompiuterio, kuriuo parašiau disertaciją ir pirmąją knygą.
Nebeturiu raktų nuo jaukaus buto Ąžuolo gatvėje Menlo Parke.
Neturiu (ir niekada neturėjau) keleto man labai brangių žmonių nuotraukų.
Nebeturiu...

Kaip nusakome žodžio „daiktas“ reikšmę? Tai materialus dalykas, egzistuojantis tam tikroje erdvėje. Žodžio „daiktas“ sinonimu yra sąvoka „objektas“.
Daiktai atlieka specifinę funkciją ir turi tam tikrą vertę. Tiksliau, jie egzistuoja skirtingais vertės režimais, susiklostančiais konkrečiose ekonominėse, socialinėse ir kultūrinėse terpėse. Šiuo atveju svarbu pabrėžti, kad kalbama ne tik apie ekonominę, bet ir socialinę bei kultūrinę ar net biologinę vertę. Daiktų esmę sukuria laiko ir erdvės, socialinės ir kultūrinės realybių sampynos. Kitaip tariant, daiktai atlieka mus atspindinčio veidrodžio darbą. Jie leidžia geriau pažinti žmones, visuomenes ir kultūras, sukūrusias konk­rečius objektus ir naudojusias daiktus.
Daiktai, kaip ir žmonės, turi kultūrines biografijas. Jas atskleidžia skirtingi daiktų gyvenimo etapai (arba skirtingi gyvenimai): produkcija, pardavimas, nuosavybė, panaudojimas. Šiais etapais daiktų, jiems patenkant į naujų šeimininkų rankas, prasmė bei vertė gali būti kuriama, keičiama arba iš esmės transformuojama.

Daiktų biografijos, anot archeologo Steve’o Ashby’o, įprastai pradedamos rašyti fiksuojant daikto idėjos radimąsi, tada susitelkiama į daikto konstravimo etapą (kai rūpi konkretaus objekto konstrukcijai panaudojamų medžiagų, taip pat jų sujungimo į visumą inžineriniai ir dizaino ypatumai), vėliau aptariama daikto kelionė laike ir erdvėje: nuo daikto pirkimo ir pardavimo, vartojimo, kaitos, taisymo bei pakartotinio naudojimo iki išmetimo ir virtimo šiukšle, o kartais aptariamas ir jo gyvenimas po mirties.
Dažniausiai kalbame apie kolektyvines daiktų biografijas, tačiau taip pat galima, o kartais tiesiog būtina, pasakoti individualių objektų istorijas, kartu parodant, kaip šios istorijos susijusios su konkretaus asmens arba visuomenės gyvenimu. Štai keletas pavyzdžių, kaip konkretūs daiktai padeda suprasti ir papasakoti Naujųjų bei Naujausiųjų laikų istoriją: Galileo Galilei’aus (1564–1642) teleskopais, kuriais jis stebėjo Saulės dėmes, atrasti keturi didžiausi Jupiterio palydovai, taip pat – Mėnulio kalnai; Thomo Edisono elektros lemputė, įžiebta per viešą pristatymą 1879 m. gruodžio 31 d.; brolių Orville’io ir Wilburo Wrightų sukonstruotas sklandytuvas su stūmokliniu vidaus degimo varikliu, 1903 m. gruodžio 17 d. pakilęs į orą ir nuskridęs 260 m; 1910-ųjų modelio brauningas, kuriuo 1914 m. birželio 28 d. Sarajeve Gavrilo Principas nužudė Austrijos-Vengrijos imperijos sosto įpėdinį erc­hercogą Pranciškų Ferdinandą su sutuoktine ir taip sukėlė Pirmąjį Pasaulinį karą; Anos Frank (1929–1945) „Dienoraštis“ – vienas iškalbingiausių holokausto liudijimų; 1945 m. sukonst­ruotas ir JAV kariuomenės reikmėms pritaikytas pirmasis kompiuteris ENIAC (beje, svėręs 28 t); 1946 m. pirmoji mokėjimo kortelė, kurią rinkai pristatė Johnas Bigginsas iš Amerikos „Brooklyn“ banko; 2007 m. sausio 9 d. Steve’o Jobso specialiame renginyje apstulbusiai auditorijai parodytas „Apple“ išmanusis telefonas liečiamu ekranu. Visi šie daiktai gali papasakoti tūkstančius istorijų, tereikia išmokti jų klausytis, teigia grįžimu prie daiktų pavadinto akademinio judėjimo atstovai.

Grįžimas prie daiktų prasidėjo XX a. 10 dešimtmetyje. Tuo metu susidomėjusi daiktų ir naujosiomis materialiosios kultūros studijomis mokslininkų bend­ruomenė ėmė ieškoti naujų prieigų, leisiančių mąstyti apie praeities realumą kartu atsisakant idėjos, jog praeities vaizdiniai yra viso labo intelektualinės konstrukcijos. Taip pat ieškota galimybių atsisakyti daiktus dematerializuojančio požiūrio, kurio besilaikantieji visų pirma kalbėjo apie juos, kaip simbolius arba ženklus.

II
„Teorijos yra lyg akiniai, lemiantys tai, ką mes matysime“, – sako Arthuras Asa Bergeris, knygos „Ką reiškia objektai“ („What objects mean“, 2009) autorius. Mokslininkai naudoja skirtingus teorinius akinius, todėl matomi ne tie patys dalykai.
Knygoje pasakojama, kaip daiktai prakalbinami naudojant skirtingas teorines perspektyvas. Psichoanalizė siūlo atkreipti dėmesį, kad kiekvieną daiktą galima nagrinėti ne tik pagal jo funkcionalumą, bet ir pagal simbolines prasmes, kurias (ne)sąmoningai suteikiame bylodami apie pasąmonėje glūdinčius poreikius ir troškimus. Semiotika siūlo į daiktus ir artefaktus žvelgti kaip į ženklus, kurių reikšmę privalu atrasti bei paaiškinti. Tiesa, anot šios teorinės prieigos, daiktai neturi tariamos esmės – ji susidaro iš įvairių tarp daiktų ir žmonių susiklostančių ryšių konfigūracijos. Sociologinę materialinės kultūros analizę atliekantys mokslininkai kartoja: daiktai yra visuomenėje, visuomenė yra (pamatoma ir apmąstoma) daiktuose. Kitaip sakant, daiktai atlieka įvairias funkcijas individui ir visuomenei, padėdami sukurti ar išlaikyti tapatybę bei statusą: sociologams rūpi, kaip daiktai funkcionuoja žmonių gyvenime ir kas motyvuoja įsigyti konkrečius dalykus. Marksizmas ir ekonominė teorija atkreipia dėmesį, kad daiktai yra darbo rezultatas (į sąvoką „darbas“ šiuo atveju įeina veiksmų įvairovė: daiktų dizaino kūrimas, gamyba, transportavimas į pardavimo vietas, reklamavimas, pardavimas). Pastarosios teorijos adeptai aiškina, jog pirkdami tam tikrus daiktus save apibrėžiame visuomenės akyse. Tiesa, marksistai pabrėžia: dažnai perkame daiktus, kurių iš tiesų nereikia (šiuos daiktus įperša reklama), o už juos sumokame pinigais, gautais už atliktus sunkius, nemalonius darbus. Vadinasi, veikiant tokiam ydingam ratui, daiktai, kuriuos perkame ir kuriais užsigriozdiname gyvenimus, yra juntamo susvetimėjimo simbolis. Kapitalizmas kasdien pagamina daug naujų madingų daiktų, taip sukurdamas naujus troškimo objektus. Tai gyvenimas narve, daro išvadą šio požiūrio besilaikantys mokslininkai.

Kultūrinės teorijos adeptai, bandydami suprasti, kokia kultūrinė prasmė ir vertė suteikiama tam tikriems objektams, naudojasi semiotikos, psicho­analizės, marksizmo, sociologinės teorijos ir kitomis prieigomis. Minėtomis teorijomis puikiai žongliruoti gebantis antropologas bei rinkodaros konsultantas Clotaire’as Rapaille’is teigia, jog kultūrą galima analizuoti kaip kodų sistemą, kurią įsisaviname socia­lizuodamiesi (imprintingas) ir taip kartu užprogramuojame savo elgseną. Anot jo, imprintingas yra lyg kultūrinė pasąmonė, lemianti, kokį santykį sukuriame su idėjomis ir daiktiniu pasauliu. Antropologė Mary Douglas kalba apie tiesioginį santykį tarp daiktų, kuriuos perkame ir naudojame pagal vieną iš keturių kultūrinės struktūros nulemtų gyvenimo būdo modelių: elitistinį, individualistinį, egalitaristinį, fatalistinį.

O dabar atsigręžkime į praeities tyrimų lauke dirbančius archeologus ir istorikus. Per ekspedicijas radę artefaktus archeologai visų pirma rūpinasi išdėstyti juos chronologine ir geografine seka (kultūros istorijos prieiga); tyrinėja kultūros sistemas ir kultūros procesus, įgalinusius atsirasti tam tikrus daiktus (procesualinė archeologija); mokosi interpretuoti naudodami įvairias teorijas (postprocesualinė archeo­logija).
Taigi archeologija tyrinėja daiktų gamybos būdą (pranc. chaîne opératoire), analizuoja daiktus ryšių sistema apsupantį kontekstą, svarsto klausimą, kokias transformacijas patiria daiktai, keliaudami laiku.
O kaip į daiktus žvelgia istorikai? Mes visų pirma atpažįstame praeitį, kaip įvairių epochų materialių artefaktų koegzistavimą erdvėje bei laike.

III
Daiktai ne tik liudija, jog praeitis iš tiesų egzistavo, bet, kaip minėta, padeda istorikams suprasti žmones, visuomenes, civilizacijas. Vienu naujausių ir intelektine prasme įdomiausių bandymų interpretuoti daiktų istorijas laikytina dviejų antropologių, folklorisčių Aleksandros Archipovos ir Anos Kirziuk knyga „Pavojingi sovietiniai daiktai. Miesto legendos ir baimės SSRS“ (rusų k., 2020). Mokslininkai, tyrinėjantys sovietinę civilizaciją, ir joje gyvenusieji apibrėžia SSRS kaip nuolatinio (dažnai net pirmo būtinumo) daiktų stygiaus sąlygomis egzistavusią supervalstybę. Tačiau, kaip atskleidžia minėto tyrimo autorės, homo sovieticus ne tik geidė daiktų ir jautė jų stygių, bet kai kurių ir bijojo. Kaip SSRS atsirado pasakojimų ir tekstų apie pavojingus daiktus, objektus ir reiškinius? Kodėl šie pasakojimai ir tekstai tapo populiarūs? Kaip paveikė žmonių elgseną? Ką miesto legendos liudija apie sovietinių žmonių buitį ir būtį?
Knygos autorės visų pirma domėjosi istorijomis, persmelkusiomis sovietmečio žmogaus kasdienybę, skaitydamos dienoraščius, atsiminimus, archyvinius dokumentus ir imdamos interviu.
Sovietmečiu tikėta, jog SSRS priešai slepiasi tarp dorų piliečių ir, negalėdami atvirai kenkti darbininkų ir kolūkiečių valstybei, priešiškumo ženklus užšifruoja įvairiuose daiktuose bei objektuose, taip keldami homo sovieticus semiotinę grėsmę. Pavyzdžiui, Maskvoje, Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) bei kituose miestuose XX a. 4 dešimtmetyje gyvavo legendos apie fabriko „Demjan Bednyj“ gaminamų degtukų dėžučių averse vaizduotas liepsnas, esą dėžutę apvertus išryškėja Levo Trockio profilis, apie vokiečių belaisvių po Antrojo pasaulinio karo statytuose namuose neva išpieštas svastikas, apie kiniškuose kilimuose fluorescuojančiais siūlais esą išsiuvinėtus ir tiktai naktį švytinčius Mao Dzedongo portretus (legenda pasklido po Mao mirties 1976 m.), apie Japonijoje pasiūtų velvetinių švarkų sagose pavaizduotų ornamentų panašumus į svastikas. Semiotinių grėsmių paieška daiktuose ir įvairiuose objektuose, o suradus – jų naikinimas (neretai persekiojant, baudžiant ar net žudant paslėptus ženklus „užšifravusius“ žmones) klestėjo Stalino epochoje.
Vėlyvuoju sovietmečiu SSRS gyventojai dėmesingai tyrinėjo namus, ieškodami juose Dovydo žvaigždžių ar kitų pavojingų sionistinių simbolių, jeigu manė, kad prie konkretaus namo statybų prisidėjo žydai. Per gyvosios atminties klodus vis dar yra galimybių pasiekti aną gyvenimą su pasakojimais apie svastikomis pažymėtus namus.
Kartais legendas apie pavojingus daiktus skleidė (arba buvo suinteresuota tokia sklaida) sovietinė valdžia ir jos atstovai: mokytojai, lektoriai, milicinininkai. Antai 1980 m. vykusioje Maskvos olimpiadoje vaikai buvo įspėti neimti iš užsieniečių kramtomos gumos, nes gali būti užkrėsta įvairiais virusais. Dar viena, klasikine pavojingų daiktų iš Vakarų istorija yra apie įvairiomis infekcinėmis ligomis, pavyzdžiui, sifiliu, užkrėstus džinsus. Beje, apie džinsus taip pat kurtos istorijos, esą jų nešiojimas gali išprovokuoti impotenciją arba nevaisingumą. Šitaip gindami sovietinės civilizacijos garbę ir konkretaus sovietinio žmogaus ideologinę nekaltybę valdžios atstovai prisidėjo prie legendų apie užkrėstus džinsus ir užnuodytus saldumynus apykaitos.
Tiesa, paslėptų semiotinių grėsmių daiktuose ieškojo ne tik sovietinės civilizacijos gyventojai. 1997 m. „Nike“ išgyveno skandalą: panašiu į arabiškus rašmenis šriftu ant batelių užrašytas žodis „Air“ musulmonams pasirodė labai panašus į „Allah“. Ir tai ne vienetinis atvejis. Šiemet į panašią situaciją pateko firma „Puma“: jos dizainerių sukurtų sportinių batelių juodos linijos akyliems paranojikams iš viršaus pasirodė panašios į Adolfo Hit­lerio šukuoseną ir ūsus...
Pateikti pavyzdžiai leidžia konstatuoti: pavienius taškus žmogus bandys sujungti į piešinį. Jaučiantieji baimę ir grėsmę supančioje realybėje ima ieškoti pavojų patvirtinančių ženklų. Tokius ženklus (tikrus arba menamus) visų pirma įžvelgiame daiktų rea­lybėje.

Epilogas
Kanadiečių rašytoja E. St. John Mandel romane „Vienuolikta stotis“ (liet. k. 2016, vertė Nijolė Regina Chijenienė) pasakoja apie daiktų likimą postistorinėje epochoje. Praėjus kelioms savaitėms nuo pirmųjų gandų apie agresyvią gripo formą, pirmiausia paplitusią Gruzijoje, žmonijos (tiksliau, jos likučių) gyvenimas neatpažįstamai pasikeičia: nustoja veikti didžioji dalis socialinių institutų, technikos ir sudėtingų daiktų. Klajodama tarp ikiepideminio ir poepideminio laikotarpių (o juos skiria kelios dešimtys metų) rašytoja kuria odę mūsų trapios kasdienybės formoms ir jas kuriančiam daiktų pasauliui. Pasaulyje, kuriame baigėsi istorija ir beveik išnyko žmonės, likę gyvieji išmoksta vertinti rastą gabalėlį muilo, rankšluostį, knygą, fleitos pūstuką, netgi niekam tikusį nuotolinio valdymo pultą ir radijo aparatą. Tokie dalykai renkami ir saugomi Severno (JAV) oro uoste įkurtame muziejuje, kuriame lankytojams pasakojamos įstabios istorijos apie pasaulį, kadaise buvusį kupiną nuostabiausių daiktų.

Šaltinis kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas"