Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu

Skaitytojų aptarnavimo skyrius, dėl karantino negalėdamas Jūsų pakviesti į bibliotekoje esančių spaudinių parodas, jas perkelia į virtualią erdvę. Taip jau sutapo, kad mūsų planuose balandžio mėnesį numatyta paroda,  skirta lietuvių poeto, vertėjo, pirmojo modernisto, egzodo autoriaus Henriko Radausko 110-osioms gimimo metinėms. Poezija, romanas, muzika ir kitos meno formos kviečia susimąstyti, kilstelti mintis nuo kasdienybės ir šiomis dienomis ypač reikalingi mūsų sielai. Jūsų patogumui pateikiame svetainių nuorodas, kuriose galėsite perskaityti Henriko Radausko eilėraščius, plačiau sužinoti apie gyvenimą ir kūrybą, išgirsti paties poeto balsą ir aktorių skaitomas eiles.

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą
Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
Henrikas Radauskas

Henrikas Radauskas – vienas didžiausių XX amžiaus lietuvių poetų, modernus klasikas, Nepriklausomos Lietuvos lyrikas, augęs ir brendęs Lietuvoje, kūrybos viršūnių pasiekęs išeivijoje. Henrikas Radauskas, kaip ir jo brolis dvynys Brunas (Bruno) Radauskas gimė Bernardo Radausko ir Amalijos Kieragga Radauskienės šeimoje. Henriko ir Bruno mamai iki dvynių gimimo gimdymai buvo nesėkmingi. Todėl šeima nusprendė, kad dvynius gimdys Krokuvoje, kur gyveno Amalijos sesuo akušerė, kurios dėka gimdymas buvo sėkmingas. Gimus vaikams šeima grįžo į Lietuvą, į gimtą Gikonių kaimą. Gikoniai - Rozalimo Valsčiui priklausęs kaimas prie Daugyvenės upės, Smilgių parapija. Dvyniai buvo vieninteliai Bernardo ir Amalijos vaikai. Henriko mama atvykusi iš Rytprūsių buvo pusiau vokietė, pusiau lenkė, todėl vaikai mokėjo tiek lietuvių, tiek vokiečių ir lenkų kalbas. Dalis vaikystės prabėgo Gikonių kaime (Pakruojo raj.). Pirmojo pasaulinio karo metais gyveno Rusijoje, Novo-Nikolajevske (dabar Novosibirskas, Sibiras), lankė pradžios mokyklą. Į Lietuvą grižo 1921 m. Mokėsi Panevėžio gimnazijoje, baigė Panevėžio mokytojų seminariją. 1929 m. vienerius metus mokytojavo Kazokiškių pradinėje mokykloje.

Studijavo Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete lietuvių, vokiečių, rusų kalbas ir literatūras. 1936 m. dirbo Klaipėdos radiofone, 1937–1941 m. – Švietimo ministerijos knygų leidimo komisijoje, Valstybinėje leidykloje Kaune.
1944 m. pasitraukė į Vakarus, metus gyveno Berlyne, iš ten persikėlė į Roitlingeną. 1949 m. persikėlė į JAV, gyveno Baltimorėje, Čikagoje. Ilgą laiką dirbo fizinį darbą, nuo 1959 m. – Kongreso bibliotekoje Vašingtone.

Henrikas Radauskas buvo uždaras, nelengvo būdo, savotiškas keistuolis ir snobas, tikras tarpukario dendis. Tai buvo pabrėžtinai europinės kultūros žmogus, pasak Alfonso Nykos-Niliūno, tikras “menų alkoholikas": žavėjosi rusų simbolistais bei akmeistais (Osipu Mandelštamu, Borisu Pasternaku, Isaku Babeliu), prancūzų impresionistine daile, baroko bei rokoko muzika, antikos pasauliu, lankė teatrą bei kiną, domėjosi kalbos teorijomis, lenkiškai skaitė Julianą Tuvimą (Julian Tuwim), Janą Lechonį (Jan Lechon), prancūziškai - Stefaną Malarmė— (Stephane Mallarme) Polį Verleną (Paul Verlaine), vokiškai - Rainerį Mariją Rilkę (Reiner Maria Rilke), Hugo fon Hofmanšlį (Hugo von Hofmannstahl), rusiškai - Vladimirą Nabokovą, Aną Achmatovą. Tai buvo svarbiausia jo poetinė mokykla ir nuolatinė dvasinė aplinka, kuria pirmiausia dalijosi su žmona (Vera, gimusi Sotnikovaitė), tarpukario Lietuvos baleto ir teatro kritike. Abu buvo reiklūs ir preciziški, ypač nemėgo sentimentalumo, provincialumo, buitinių problemų, rinkosi „amžinąjį“ meną kaip tikrą sielos buveinę ir užuovėją nuo gyvenimo negandų.
Henrikas Radauskas mirė 1970 m. rugpjūčio 27 d. Jo palaikai ilsisi Vašingtono Syder Hilo kapinėse.

Henrikas Radauskas – vienas žymiausių lietuvių poetų modernistų, estetas. Jo poezija išsiskiria spalvų, vaizdų bei garsų įvairove. Poetas gamtoje, aplinkoje, buityje ieško grožio, estetinių emocijų, meninės prasmės.
Henrikas Radauskas visą laiką stengėsi nebūti toks kaip kiti. Jis siekė, kad jo kūryba būtų savita, o ne ką nors kopijuojanti. Jo eilėraščius sunku priskirti konkrečiai srovei – visa kūryba tarsi atskira srovė ar įvairių srovių samplaika. Anot Juozo Girdzijausko, H. Radausko eilėraščiais grožimės taip, kaip grožimės talentingo meistro dirbiniais iš tauriųjų metalų ir brangakmenių. Tai auksakalio kūriniai. Žavi jo eilėraščių vaizdai, tobula konstrukcija, pavergia kalbos burtai. Tačiau tai – tik išorė. Iš tikrųjų grožis čia nėra puošmena. Grožis yra gilioji kūrinio esmė, visas jo struktūros pagrindas ir galutinis tikslas. Eilėraščio grožis kartu yra ir jo prasmė, o prasmė atsiskleidžia kaip grožis.

Nepriklausomoje Lietuvoje Henrikas Radauskas buvo išleidęs tik vieną poezijos rinkinį „Fontanas“ (1935 m.), paskelbęs eilėraščių periodikoje. Emigracijoje jis išleido dar tris knygas: „Strėlė danguje“(1950 m.), „Žiemos daina“(1955 m.), rinktinę „Eilėraščiai” su naujų kūrinių skyriumi „Žaibai ir vėjai“(1965 m.). Po poeto mirties, 1978 m., Čikagoje išleistas paskutiniųjų penkerių gyvenimo metų kūrybos rinkinys „Eilėraščiai“. Lietuvoje 1980 m. pasirodė apypilnė rinktinė „Lyrika“, 1993 m. - „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu“, 2007 m. - „Visi eilėraščiai“.

Šaltiniai ir nuorodos:
http://www.tekstai.lt/tekstu-naujienos/4437-henrikas-radauskas-eilerasciai-is-rinkinio-fontanas-1935
http://antologija.lt/text/henrikas-radauskas-eilerasciai
http://www.eilerasciai.lt/autoriai/henrikas-radauskas/
https://radauskas.wordpress.com/autoriaus-biografija/
https://mokovas.wordpress.com/2015/05/25/henriko-radausko-kuryba/
http://www.xn--altiniai-4wb.info/index/details/1357
https://www.zurnalasmetai.lt/?p=7737
https://lt.wikipedia.org/wiki/Henrikas_Radauskas

Parengė: Skaitytojų aptarnavimo skyrius.