Vytautas V. Landsbergis. Apie baltą lapą (I)

Yra toks pasakymas – „Pradėti nuo balto lapo". Galvojant apie epidemijos metu skubiai modeliuojamas gyvenimo/išgyvenimo strategijas ir naujų visuomeninių santykių raidą, grįžimas prie „balto popieriaus lapo" gal galėtų būti vienas iš variantų išlikti ir persiprogramuoti? „Nusinulinti", padėti šonan senas nuoskaudas ir susitarti veikti be išankstinių nusistatymų, kas čia labai geras, kas blogas.

Šiaip ar taip esame veikiami dar priešpandeminio pasaulio inercijų ir buvusių taisyklių, kurios (sakykim) tiko aname laike, bet nebūtinai tinka dabartiniame. Tik ar įmanoma išdiskutuoti ir pasisiūlyti sau ir bendruomenei kitokias taisykles – karantino laikui ir vėlesniam, kuris ateis pasitraukus virusui. Ir kas tai galėtų padaryti, kas dar turi tokio siūlymo ir „balso teisę"?

Sąjūdžio laikais tokią siūlymo ir vienijimo pareigą buvo prisiėmę ir populiarūs to laiko menininkai – Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, kiti... Beje, anais Sąjūdžio laikais bemaž visos menininkų sąjungos buvo itin aktyvios, neliko nuošalyje – siūlė, strategavo naująją, būsimą Lietuvą. Delegavo žmones į Sąjūdį, prie Sąjūdžio.
Manau, kad tinkamas laikas pabandyti mums patiems pabandyti įsivardyti „Balto lapo taisykles", apimančias ir žmonių santykius, ir politikos bei socialinės rūpybos formas, ekonomikos pokyčius, kultūrą ir t. t.
Šį trumpą tekstą išsiunčiau bičiuliams menininkams, kviesdamas atsakyti laisva forma, jeigu bus ūpo. Taigi kuo gyvename ir kokias epidemines taisykles sau susikuriame?

Taigi pirmieji atsakymai:

Kino režisierius Arūnas Matelis:
Iš vienos pusės – man žodžių nesinori. Nes gal nieko kol kas baisaus nenutiko. Ir pandemiją išgyventi galima. Ir taip bus.
Iš kitos – mes jau buvome atsidūrę ties Žemės sunaikinimo riba, vien dėl mūsų pačių besaikio vartojimo. Ir, ko gero, tai būtų grėsę, gresia, jei neatsikvošėsime. Jei ne pandemija, kuri tai sustabdė. Tik kitu atveju tai būtų įvykę su turbūt daug labiau nebepataisomomis pasekmėmis.
Kiek pamenu, rodos, ir „Karas ir taika" panašiai prasideda. Yra laikas kalbėti, yra laikas tylėti. Man, ko gero, toks dabar. Nekalbėjimo laikas, neformulavimo. Gal rekolekcijų.

Dailininkas ir rašytojas Mikalojus Povilas Vilutis:
Visą savo politiką aš remiu Platono pasakymu apie tobulą valstybę: kiekvienas turi dirbti tą darbą, kurį geriausiai sugeba, ir nesikišti į kitus.
Sakoma, didžiausias kultūros priešas yra neišmanymas. Tą patį, mano galva, galima pasakyti ir apie valstybę.
Man įtartina yra demokratija, leidžianti man balsuoti. Aš neišmanau nei politikos, nei ekonomikos, nei teisės, nei istorijos. Ar man, ar vištai suteikti balsavimo teisę, yra tas pats. Bet aš turiu autoritetą ir juo tikiu, nevargindamas savęs svarstymais.
Tikiu Napoleonu, kuris pasakė: geriau vienas blogas vadas negu du geri. Todėl, mano galva, ne laikas kalbėti apie demokratiją pandemijos metu, reikia vieno išmanančio žmogaus diktatūros.
................................
Tokį laišką dukrai Emilijai parašiau:

Gamta tvarkinga. Dievas gerai ją sutvarkė.
Kai žmonės veisdavosi kaip pasiutę ir šeimoje vaikų būdavo kelios dešimtys, tai vaikų mirtingumas buvo labai didelis. Dabar labai daug senių prisiveisė. Jų mirtingumas per mažas. Tai Dievas ir atsiuntė jiems koronavirusą.

– Aš pabaigiau savo darbus. Aš nebeturiu ką čia veikti. – Pasako senis.
Ir išeina. Sudiev. Dievas jam padeda.

O aš darbų nepabaigiau. Dar turiu gulbės giesmę sugiedoti. Dar pagyvensiu.

O Repšys dar turi Gedai paminklą padaryti. Jis irgi dar pagyvens.
.................................
Ir iš tikrųjų galvoju, kad gamta tvarkosi pati. Prisiveisia per daug žmonių, naikina gamtą, tai gamta ir ginasi. Iš tikrųjų juk taip atrodo, karai, epidemijos, klimato kaitos. Ypač epidemijos, kurios atsiranda iš vieno mikroskopinio židinėlio ir paplinta po visą pasaulį, ir, nors židinėlių begalė, ima ir pasibaigia.

Niekas man nepaaiškino, kaip taip gali būti. Nepersistengia gamta. Tik tvarką padaro. Atrodo, gamta turi sąmonę. O tai teikia vilčių.

Publicistas Linas Poška(nuo Klaipėdos):
Jeigu sąžiningai – baltą lapą reikėtų pradėti nuo atgailos. Ne krikščioniškos, bet paprastosios. Kultūrinis elitas 30 metų vedė vedė ir nuvedė šalį kažkur, kur dabar nesidžiaugiam. Taip, kiekvienas mūsų turime asmeninį pasiteisinimą dėl to. Tarsi darėme gerus darbus kaip sugebėjom, blogo nemokėm. Ir taip bendrom pastangom nuritinom šalį... Todėl tylėti galbūt yra sąžiningiau, nei vėl skelbti savo ištarmes.
Kitas dalykas, kad kultūros žmogus gali į gerąją pusę kreipti reikalus netiesiogiai. Keldamas dvasią, didindamas bendrumą.

Bus daugiau.
Šaltinis: bernardinai.lt