Miglė Anušauskaitė. Geri, blogi ir bjaurūs – mokslo populiarinimo knygos apie vabzdžius

Plačiajai visuomenei skirtų knygų apie vabzdžius nėra daug, o be reikalo. Viena vertus, suprantama, kad žmonės labiau domisi panašiais į save, o nepanašių (ypač mažų ir ropojančių) baidosi. Kita vertus, gaila, nes taip lieka nepažinta nepaprastai didelė pasaulio dalis, o artimiau susipažinus su šešiakojais pasaulio gyventojais gali išnykti ar bent būti apramintos iracio­nalios fobijos.

Galime pasidžiaugti, jog viena vabzdžių pasaulį pristatanti knyga neseniai išėjo lietuviškai – Anne Sverdrup-Thygeson „Vabzdžių planeta. Kodėl žmonija be jų neišgyventų". Skaitydama šią knyga norom nenorom lyginau ją su kitomis, skaitytomis anglų kalba: Amy Stewart „Wicked Bugs. The Louse That Conquered Napoleons Army & Other Diabolical Insects" („Nedorieji vabalai: utėlė, kuri nugalėjo Napoleono kariuomenę, ir kiti šėtoniški vabzdžiai") ir Roberto Evanso Snodgrasso „Insects. Their Ways and Means of Living" („Vabzdžiai. Jų gyvenimo būdai ir priemonės").
Visose knygose esama panašumų, kurių gal ir sunku išvengti pasakojant apie vabzdžius, pavyzdžiui, kaip nepaminėsi, kad vabzdžiai pasaulyje vyrauja tiek skaičiumi, tiek biomase, tiek rūšių įvairove. Kiti bend­rumai – tokios ryškios įdomybės, kad rašant apie vabzdžius jų tiesiog neįmanoma išvengti, pavyzdžiui, amarų dauginimasis. Net jei neskaitysite šių knygų, tikrai primygtinai siūlau pasidomėti, kaip dauginasi amarai.
Kita vertus, visoms šioms knygoms taikytos skirtingos strategijos, kaip įtraukti skaitytoją į vabzdžių pasaulį. A. Sverdrup-Thygeson knyga daug kur grindžiama empatija – kviečiama įsivaizduoti turint kokią nors vabzdžiams būdingą savybę arba pasaulį be vienos ar kitos vabzdžių rūšies. A. Stewart užkabina natūralų žmogišką norą pasišiurpinti, skaitant istorijas apie mirtinus, siaubingus ar tiesiog kenksmingus gyvūnus, o prieš beveik šimtmetį parašytoje R. E. Snodgrasso knygoje moksliškai tikslūs aprašymai dera su beveik naivia pirmųjų gamtininkų nuostaba.

A. Sverdrup-Thygeson knygoje pasitelkiamas artimas, neformalus tonas, į skaitytoją kreipiamasi „tu". Artumą sukuria ne tik tonas – daugiausia rašoma apie Norvegijos gamtą ir vabzdžius, nors panašūs gyvena ir Lietuvoje. Be to, išnašose yra specialiojo redaktoriaus pastabų, padedančių įeiti į Lietuvos kontekstą. Pavyzdžiui, autorei paminėjus, jog negyva mediena Norvegijoje minta 3000 vabzdžių rūšių ir, palyginimui pateikus šios šalies paukščių (300) bei žinduolių (mažiau nei 100) rūšių kiekį, išnašoje galime sužinoti, jog Lietuvoje gyvena maždaug 400 paukščių ir 70 žinduolių rūšių. Žinoma, mokslo populiarinimo knygoje to ir reikėtų tikėtis, tačiau vis tiek norisi atskirai pasidžiaugti, kad buvo pasistengta rasti ir vartoti lietuviškus vabzdžių pavadinimus.
Pagrindinė knygos idėja – vabzdžiai yra gausiausia ir įvairiausia gyvūnų grupė, be galo reikalinga šiame pasaulyje, o jei juos geriau pažinsime, išmoksime ir mylėti ar bent jau jų nebijoti. Tačiau kaip ši knyga siūlo pažinti vabzdžius? Žinoma, apie juos pasakodama, bet ne tik – kad skaitytojas neprarastų susidomėjimo, neretai siūloma susitapatinti su vabzdžiais: „Įsivaizduok, jei vasarą galėtum basomis vaikščioti po mišką ir skanauti mėlynes, tiesiog užmindamas ant uogienojų! Šitaip elgiasi kambarinė musė. Ji pajunta skonį kojomis" (p. 38). Kalbant apie tokią tolimą mums gyvūnų grupę, tiesiog stebina, kaip visa knyga alsuoja empatija.
Knyga sudaryta iš devynių skyrių, kuriuose aptariamas vis kitas vabzdžių pasaulio aspektas: anatomija, lytinis gyvenimas, santykiai su kitais gyvūnais (ką iš esmės vabzdžiai valgo ir kaip išvengia suvalgymo), sudėtingi ryšiai su augalais. Spėju, norint labiau sudominti skaitytoją, net penki iš devynių knygos skyrių skirti aptarti tiesioginę ar netiesioginę vabzdžių naudą žmogui. Iš pradžių toks antropocentrinis pasirinkimas kiek prastai nuteikia, bet pasakojimas slysta taip organiškai, kad net nepastebi, ar apie vabzdžius, ar žmones čia kalbama. Tad sužinai, kaip vabzdžiai veikia mūsų maistą (be vabzdžių neturėtume šokolado, o raudonėlis būtų prėsko skonio) ir kaip reguliuoja ekosistemas (be vabzdžių miesto vejos būtų daug purvinesnės ir negalėtume grožėtis tripirščiais tinginiais), tačiau, akivaizdu, autorei svarbiausi – vabzdžiai, ties jais pasakojimas ir koncentruojasi. Pas­kutiniai du skyreliai skatina pažvelgti į ateitį: kaip iš vabzdžių semiamės idėjų naujiems išradimams ir ką galų gale turėtume daryti, kad juos išsaugotume.
Šis paskutinis skyrius kelia daug meilės ir nerimo – skaitydami juk jau spėjome pamilti vabzdžius, norime jais rūpintis, tačiau dėl žmonių veiklos besikeičianti planeta kelia jiems daugybę pavojų. Augantys dirbamos žemės plotai naikina natūralias vabzdžių buveines, todėl skursta ir augalai. Dėl dirbtinės šviesos miestų gatvėse mažėja plėšrių naktinių vabzdžių, mintančių įvairiais kenkėjais ir apdulkinančių augalus (tiesa, vienas eksperimentas parodė, kad miestietės kandys spėjo prisitaikyti – jas žibintų šviesa domina mažiau negu giminaites iš kaimo). Dėl klimato kaitos labiau specializuotos vabzdžių rūšys nyksta, o plačiai paplitusios rūšys, tokios kaip medžių lapais mintantys drugių vikšrai, tarpsta. Skaudu suprasti, kad padaryti gali nelabai daug – kur įmanoma, leisti vešėti natūraliai augmenijai, nenaudoti pesticidų.
Knyga nepaprastai sklandi, akivaizdu, autorė turi pasakotojos talentą. Dar reikėtų paminėti plačiajai visuomenei skirtiems pasakojimams apie gamtą būdingą kalbą. Perdėtai vaizdingos, o neretai ir juokingos frazės, pavyzdžiui: „Vabzdžiai – tai maži gamtos krumpliaratukai, dėl kurių sukasi pasaulis" (p. 14) arba „Jeigu šie gyviai galėtų rausti iš gėdos, galbūt pamatytume, kaip vabalienę staiga išmuša raudonis" (p. 87) – neutralaus mokslinio stiliaus trokštantį žmogų erzins, bet daugumai skambės mielai.

Visas straipsnis kultūros savaitraštyje „Literatūra ir menas"