Gintė Bidlau. Gudokas

Kambarys Viršuliškėse, Gudoko (taip šeimoje tarpusavyje vadinome mano senelį, Edvardą Gudavičių) kabinetas, arba, kaip jis buvo pramintas dėl langų į pietus, „Afrika". Prie rašomojo stalo sėdi senelis su raginiais akiniais ir rankraščiais. Vienoje pusėje tušti, kitoje pusėje tankiai šratinuku prirašyti popieriaus lapai. Veikiausiai būsima knyga.

Man, tuomet penkiametei, labiau už istoriją rūpėjo istorijos. Seneliui turėjo tirpti ir taip nesveikuojančios kojos, kai valandų valandas sėdėdavau ant kelių, klausydamasi pasakų. Abu buvom ligoniai – jis kentėjo dėl klubų sąnarių, aš sirgau keratitu. Misio­nierių ligoninėje gydymo taktikos nepasiteisino, todėl mane išrašė namo ir (tikriausiai iš nevilties) skyrė akupunktūrą. Į procedūras Subačiaus gatvėje kasdien lydėdavo močiutė. Kai po procedūrų grįždavome į senelių namus, pasakos prilygo reabilitacijai.

Pasakojimų sesijos prie senelio rašomojo stalo užsitęsdavo, sėdėdavom iki sutemdavo arba močiutė pakviesdavo vakarienės. Žodis po žodžio palikdavom aptrintą krėslą ir ne mažiau nušiurusius 1990-uosius, keliavom jaudinančiais maršrutais: pro vokišką turgų, kur Jakobas sutiko senę ir tapo Nykštuku Nosimi, Nikėją, kur gyveno Mukas, pas Bagdado kalifą, į Švarcvaldą ir t. t. Nors repertuare dominavo Haufas, vaizduotės žemėlapio ribas plėtė ir broliai Grimai, ir Lietuvos istorijos siužetai.

Taip ištempusi ausis Viršuliškėse praleidau nemažą 1991–1992 m. žiemos dalį. Tuo metu klausytis sunkiai judančio Gudoko paskaitų studentai atvažiuodavo į namus. Nepamenu, ar plūsdavo ciūgliais, – svetainėje tilpdavo. Tupėdavau su močiute virtuvėje laukdama, kol nepažįstami suaugę žmonės (tokie tada atrodė bakalaurantai) apleis patalpas ir paliks mus su seneliu vienus. O mes galėsim iš šalto saliono kraustytis į jaukiąją „Afriką".

Ten traukė ne tik istorijos. Masino ir rašomojo stalo stalčiuose gulinčios tarpukario sidabrinės litų monetos. Sunkios, su Vytautu – atrodė didingai, nepalyginsi su vagnorkėmis, juo labiau rubliais. Rodės, nesąžininga: tokie pinigai, kone stebuklingi pasakų guldenai, o Viršuliškių parduotuvėje už juos nenusipirktum nieko. Mielai dalį būčiau išleidusi tortams su balto kremo gėlėmis ir kelioms keptoms vištoms.

Gudokas nebuvo išrankus. Maistą ruošė žmona Regina, jam tiko ir sriuba su vermišeliais, kurių nepakenčiau. Lėkštę tuštindavau tik tam, kad dugne pasimatytų burlaivis. O senelis žmonai buvo sakęs: brangioji, kas išėjo iš tavo rankų, negali būti nesveika ar neskanu. Nebuvo ir sentimentalus. Vis dėlto šeimos rate elgėsi šiltai, švelniai, kalbėdamas nevengė deminutyvų: pasisveikindami ištardavome viens kitam „labutis", šaukdavo mane tik „Gintaryte" ar „Gintute". Atėjusi skubėdavau prie senelio palenkti kaktą – vadindavo šį bučinuką muito atnešimu.

Būdama pradinukė ir pasijutusi vieniša, skambindavau seneliui telefonu pageidaudama pasakojimo. Visuomet rasdavo laiko, kad ir kaip intensyviai dirbtų. Apskritai savo santykį su istorija prilygindavo priklausomybei – panirimas į darbą jam buvo kaip alkoholikui užgėrimas. Jau vyresnė kalbėdavausi su seneliu ir apie kitokią literatūrą. Tai iš Gudoko parsitempiau Nykos poezijos rinkinį, nors jis pats buvo prisiekęs Rilke's gerbėjas. Modernizmą ir vėlesnius užsienio autorius komentuoti vengė. Sakėsi neišmanąs, kadangi gimnazijoje užsienio literatūros kursas baigėsi Baudelaire'u. Manė, jei tada jo kūryba atrodė maištinga, dabartyje mums veikiausiai davatkiška.

Tiesioginiu mano auklėjimu užsiėmė tik kartą, tą pačią gūdžią žiemą. Išmokusi skaičiuotę ein zwei Polizei smaginausi tol, kol išskaičiavau, jog alte Hex – tai močiutė. Cha cha, sena ragana, sušukau. Po to senelio moralas. Žmoną Reginą visuomet gynė, o kartu nepraleisdavo progos pasakyti ko nors gražaus. Kreipdavosi į ją kaip į karalienę, prancūziškai – Renia. Pirmą skiemenį tardamas kietai, slaviškai. Taip pat kietai tardavo „mailė", „pailis". Panašia maniera kaip Kazlo kurtas Gudavičiaus personažas. Iki šiol skamba eilutė iš parodijuojamų „Būtovės slėpinių": „Lietuviai buvo žiauriai graiti." Tikrai panašu į senelio ištarmę. Tiesa, „svinarezas" – jau gryna, nors, žinoma, meist­riška, kūryba. Užuot užsigavęs, Gudokas žavėjosi aktoriaus talentu, su malonumu žiūrėjo laidas.

Praėjusį ankstyvą rudenį mama paprašė mudviejų su vyru į Istorijos fakultetą padėti nugabenti senelį, ten jo devyniasdešimtmečio proga pristatyta Aurimo Švedo knyga „Istorijos inžinierius". Pagalvojau, kad dabar Gudokas, nors ir ratukuose, pagaliau galės pasiekti auditoriją liftu, priešingai nei tada, 1990-aisiais. Renginys buvo visiška sėkmė. Jo euforija senelis gyveno dar kurį laiką, kartodamas, koks yra dėkingas kolegoms ir visiems susirinkusiems.

Paskui dažniau susiskambindavome. Vis neištaikydavau laiko užsukti. Paskutinįsyk matėmės per Tris Karalius. Paprašė iškraustyti knygų lentyną, nes niekur nerado du Cange'o žodyno. Pasiraukiau – kelios dienos prieš gimdymą, jau buvo sunku kilnoti rankas ir knygas. Kadangi krata rezultatų nedavė, prašė nupirkti žodyną per „Amazon". Nors jo knygų norus pildydavau, šį nusprendžiau ignoruot – ai dzin, čia tik dabar ūmiai pasigedo, gal neprireiks. Apgailestauju dėl tos minties, kaip ir dėl to, kad iš dalies buvau teisi.

Vėliau sausį, jau pagimdžius, skambinau seneliui iš ligoninės pranešti naujieną. Nekėlė, susisiekėm dar po poros savaičių. Džiaugėsi nauju piliečiu. Norėjo visiems trims savo proanūkiams pasirašyti po knygą. Nespėjo. Trečiasis proanūkis gimė raudonas kaip ugnis ir blondino plaukais. Praminėm jį drakoniuku. Tik negalėjom numatyti, kad liepsna lemtinga, kad po kelių savaičių iš senelio liks tik balti pelenai.

Kur jis dabar, kai krėslas tuščias? Esu tikra – su Renia. Gal vietoje Viršuliškių šeimininkauja Vorutoje.

Šaltinis: Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas"