Vidas Morkūnas. Literatūra ir traktorius

Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas kūrybiškiausia 2019-ųjų knyga išrinko Vido Morkūno „Pakeleivingų stotis" (leidykla „Odilė").

Į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką taip pat pateko ir į premiją pretendavo Vaivos Grainytės „Gorilos archyvai", Mariaus Ivaškevičiaus „Rusiškas romanas", Benedikto Januševičiaus „Trumpiausias Benedikto Januševičiaus eilėraštis", Jurgitos Jasponytės „Vartai Auštrieji", Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka", Jaroslavo Melniko „Adata", Sigito Parulskio „Dvigubo dugno keleiviai", Enrikos Striogaitės „Žmonės", Alvydo Šlepiko „Mano tėvas žūsta", Jurgos Tumasonytės „Undinės" ir Aisčio Žekevičiaus „Maratonas".

V. Morkūno kalba, pasakyta kovo 10 d. atsiimant premiją.

Pirmiausiai visus susirinkusiuosius norėčiau pasveikinti su brangios Nepriklausomybės 30-mečiu. Tokią šventišką popietę nesinori modeliuoti distopijų apie tai, kaip gyventume, jei kovo 11-oji būtų taip ir likusi eiline, niekuo neypatinga niekuo neypatingų metų diena. Tiesiog pasidžiaukime, kad ji vis dėlto ypatinga, istorinė ir amžiams įrašyta į mūsų kalendorius.

Ugnės Žilytės piešinys

O man leiskite išpažinti vieną nelabai gražią praeities išdaigą. Nuolankiai tikiuosi, kad atlaidžiai atsižvelgsite į senaties aplinkybę. Buvo 1979-ųjų gegužis. Dviese su bendraklasiu Vytautu G. po pamokų drožėme iš mokyklos. Šiuo požiūriu mes, dešimtokai, nebuvome itin originalūs. Į pamokas kiūtindavome, iš pamokų droždavome.

O nutiko šit kas. Eidami per standartinių penkia­aukščių kvartalą, išvydome aikštelėje prie vieno na­mų stovintį traktorių su priekaba. Ši buvo kaupinai prikrauta dėžių su alkoholiu: vynu, degtine, alumi. Eidami pro šalį, ties priekaba trumpai stabtelėjome. Toliau žingsniavome vienmarškiniai ir šiek tiek lėčiau, mat dėžė, kurią nešėmės pridengtą švarkais, buvo sunkoka.

Mano galva, šis nutikimas, na, tikriau sakant, nusikaltimas siūlo beveik neribotas literatūrines galimybes. Galėtume gerokai vaizdingiau, nei nupasakojau, arba dar sausiau aprašyti patį vagystės aktą ir tuo apsiriboti. Galėtume, nuotykį laikydami pradiniu atskaitos tašku, apsakyti, kas dėjosi vėliau. Galėtume tą traktorių su priekaba paminėti tik kaip pasakojimo apie visai kitką detalę. Galėtume parašyti apie traktorininką, kuris papietavęs išėjo į lauką ir nė nepastebėjęs, kad trūksta vienos dėžės, išvažiavo kur liepta. Galėtume parašyti apie traktorininką, kuris, aplankęs meilužę, išėjo į lauką ir patyrė praradęs ir traktorių, ir visą krovinį. Galėtume parašyti apie traktorininką, kuris į lauką taip ir nebeišėjo (čia išsišakotų dar vienas versijų medis), ir apie miestelį – kas jame dėjosi, nesaugomai priekabai pamažu tuštėjant. Neabejoju, kiekviena (-as) jūsų pasiūlytumėte dar daugiau ir įdomesnių literatūrinių atomazgų. O aš renkuosi štai tokį variantą. Ko gero, nebeprisiminčiau, kokia šilta buvo ta 1979-ųjų gegužio diena, jei ne tie ant pavogtos dėžės (pasirinkome, beje, jei kam smalsu, vyną) užmesti švarkai ir jaudulio prakaitas po marškiniais. Ko gero, išvis nebeprisiminčiau net pačios išdaigos – ar maža jų būta gyvenime, ypač jaunystėje, – jei ne detalė, kuri dabar man regisi svarbiausia: išvydę priekabą, mudu su Vytautu G. nė žodžiu nepersimetėme. Neprireikė. Tik šelmiškai susižvelgėme, maždaug šitaip (laureatas šelmiškai susižvelgia su vienu iš renginio svečių). To sąžvelgio, taip ir knieti sukurti žodį, mums pakako žaibiškiems, lyg iš anksto suderintiems veiksmams atlikti, o prašnekome tikriausiai tik vėliau, jau išėję iš kvartalo, ir tikriausiai tyčia ne „karšta" tema, bet atsainiai apie vakarykštes „Žalgirio" rungtynes ar apie auklibą, ar apie jau beveik vasarą. Todėl, jeigu apie tą nuodėmingą išdaigą rašyčiau, tai būtų pasakojimas apie bežodį žvilgsnių sąmokslą ir jaudulio prakaitą.
Panašiu keliu ir bandžiau eiti rašydamas „Pakeleivingų stotis". Neieškojau kuo įspūdingesnių likimų, ieškojau, kaip prie kiekvieno kuo atsargiau prisilietus, juolab kad kai kurie, kaip pastebėjote, itin skausmingi, tiesiog atviros žaizdos; ieškojau, kaip tuos likimus pakreipus, pagludinus, kad teksto erdvėje ne tik neprarastų gyvybės, bet dar ir sušvistų, suskambėtų, tiksliau, gal tik dzingtelėtų ar sugirgždėtų; dirbdamas ieškojau racionalumo ir intuicijos dermės ir dar kartą įsitikinau, kokia ji svarbi mūsų profesijoje; nuolat sergėjausi – kad tik užsimiršęs neperžengčiau etinės ribos, bet abejonių, prisipažįstu, liko. Liko už kadro pluoštelis stulbinančių istorijų. Tiems personažams, kurie į „Pakeleivingų stotis" pateko, nesvarbu, tikri ar pramanyti, tebūnie ši knyga padėka – už tai, kad ilgesnes ar trumpesnes gyvenimų atkarpas keliavo drauge su manim, kartais to nė nežinodami, kartais klupdami ir nevisada atsikeldami, kartais net nesuvokdami, koks siaubingas jų gyvenimas, kartais nė nežinodami, koks gražus jų gyvenimas; tebūnie padėka už tai, kad įamžindamas tuos žmones, jų likimus, sukaupiau tam tikrą profesinį įdirbį, pelniau tam tikrų literatūrinių dividendų.

Širdingai dėkoju visiems, kieno dėka šiandien turiu malonią ir didžiai garbingą progą čia kalbėti: rank­raščiu patikėjusiai leidyklai „Odilė", nuostabiai dailininkei Deimantei Rybakovienei, tiesiog telepatiškai perpratusiai kartais gal ir painius mano samprotavimus apie antrą planą; žmonėms, kurie – o stebuk­le! – vis dar remia ar mecenuoja lietuvių literatūrą; šių rūmų šeimininkams, darbštiesiems literatūros puoselėtojams, įdėmiai skaičiusiems, nagrinėjusiems, sprendusiems ir nusprendusiems, ir, žinoma, visiems, kurie „Pakeleivingų stotis" skaitė ar dar skaitys. Ačiū jums, mielieji, ačiū už visus gražius žodžius, už dėmesį kukliai mano kūrybai ir už literatūrinę bendrystę!

Šaltinis. Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas"