Tėviškės ilgesio dainius

Jau tradicija tapo Salake rengti kraštiečių susitikimus „Giesmė Salakui“. Gruodžio 7 dieną kūrybos ir poezijos popietė sukvietė kraštiečius ir svečius į Salako kultūros namus. Žiūrovų salę puošė kraštiečių tapybos ir keramikos darbai. Šventėje netrūko dainų, šokių, muzikos ir šilto žmonių bendravimo.

Renginio pradžioje paminėjome kraštiečio Laimučio Balio Švalkaus 100-ąsias gimimo ir 25-ąsias mirties metines. Literatūros paroda „Tėviškės ilgesio dainius“ kvietė susipažinti su kraštiečio kūryba. Parodą paįvairino poeto asmeniniai daiktai, vadovėliai iš kurių poetas mokėsi bei naudojo mokytojo darbe.

Kraštiečio kūrybą pristatė Salako miestelio bibliotekininkė Danutė Koroliova. Poeto eiles skaitė Rita, Ignas, Milda. Iš knygos „Pasakų metai“ mažieji skaitovai Augustė, Aušrinė, Gabija ir Linas padeklamavo tyro jausmo kupinus poeto eilėraščius skirtus vaikams.
Laimutis Švalkus gimė 1919 metais liepos 26 d. Žaliosios lankos kaime, Salako valsčiuje. Jis yra Salako miestelio kraštotyrininkės, muziejininkės Vidos Švalkutės-Žilinskienės brolis. Laimutis Švalkus mokėsi Paluodės kaimo mokykloje, Zarasų gimnazijoje, baigė Kauno mokytojų kursus, studijavo Vilniaus pedagoginiame institute, Zarasų gimnazijoje dėstė fiziką ir matematiką. Literatūriniai gabumai pradėjo reikštis gana anksti, dar Lietuvoje. Tada autorius pasirašydavo Žalialankio slapyvardžiu. Kūrybą spausdino „Ūkininko patarėjuje“, „Zarasų krašte“, vėliau „Britanijos lietuvyje“, nes 1944 m. Laimutis Švalkus pasitraukė į Vokietiją, o vėliau į Angliją ir gyveno Northamptono mieste. Su žmona Birute užaugino du sūnus.
Poetas, sprendžiant pagal jo kūrybą yra nepaprastai gilios sielos žmogus. Kiekviena jo eilėraščių eilutė persunkta gilia meile, švelniu jausmu, gražiais palyginimais, ilgesio jausmais. Autoriaus mėgiamas bruožas skirti kam nors savo eilėraščius. Taip autorius skiria eilėraščius motinai, Lietuvai, tėviškės beržams, sūnums, seseriai. Visa poeto L. B. Švalkaus poezija yra persunkta giliu ilgesiu gimtajam kraštui, Jis apdainuoja Lietuvos gamtos grožį, žmones, jų darbus, tremties klajones.

1989 m. L. B. Švalkus pirmą kartą sugrįžo į Lietuvą ir skaudžiai išgyveno neradęs tėviškės gimtųjų sodybų, nei sesers darželio. Skaudžius išgyvenimus aprašė eilėraštyje „Susitikimas“. Poetas skundžiasi, kad nerado nei sodų, nei kryžių, kurie kaimelį laimino prie kelio. Nebėra nei rugių, nei vosilkų, nei ramunių bei aguonų. Ten net vieversėlis daugiau nebegieda, kai niekas neaugina duonos. O tik atlupęs seno dirvožemio velėną, rado po ja seną tėvo slieką. Autorius ir sako, kad senoliai išmokė tik slieką tėviškę mylėti ir todėl jis jos nepaliko.

Vėliau L. B. Švalkus kasmet sugrįždavo į Lietuvą, bet jau į laisvą, nepriklausomą. Jis tikėjosi ją atrasi tokią, kokios vaizdą, per visus ilgus metus nešiojo savo širdyje. Tokią – kokią piešė vaizduotėje ir dėjo į savo eilėraščių posmus.

Klausėmės ir poeto kūrybos įrašytos į garso juostelę. Apie šiltus šeimos susitikimus Lietuvoje pasakojo poeto sesuo Vida Žilinskienė.

Danutė KOROLIOVA, Salako bibliotekos vyresn. bibliotekininkė
Nuotraukos Leono SADAUSKO