Liberto Klimkos kalendorių kolekcija Dusetų K. Būgos bibliotekoje

Kviečiame susipažinti su unikalia Liberto Klimkos – Lietuvos fiziko, gamtos mokslų daktaro, etnologo, mokslo istoriko, Lietuvos edukologijos universiteto Baltų proistorės katedros profesoriaus – paroda „Kalendoriai prieškario Lietuvoje“, skirta nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui.

Kalendorius (lotyniškai calendarium – skolų knygelė) – tai laiko skaičiavimo sistema, nustatanti metų rato dienoms išskirtines datas. Tokie žymenys būtini planuojant darbų ciklus, sureikšminant gyvenseną dvasinės kultūros raiška. Pirmieji lietuviški kalendoriai atsirado netiek ilgai prieš spaudos uždraudimą. Tai buvo Lauryno Ivinskio (1811-1881) sudarytas „Metų skajtlus ūkiniškas ant metų Viešpaties 1846” ir Erdmono Šesnako (1797-1864) „Prūsiškos kalendros ant meto 1847”. Pirmąjį išleido Adomas Zavadskis (1814-1875) Vilniuje, antrąjį – Frydrichas Vilhelmas Horchas (1778-1854) Klaipėdoje. Įdomu, kad abiejų kalendorių autoriai buvo mokytojai: L.Ivinskis dirbo Rietave ir Joniškėlyje, E.Šesnakas – Tilžėje; jų profesija neabejotinai sąlygojo ir kalendorių turinį. Abu leidiniai turėjo tęsinį ir spaudos draudimo metais.

Greitai kalendorius kaimo žmogui tapo po maldyno antruoju reikalingiausiu leidiniu. Jame – religinių švenčių seka, naudingi ūkininkavimo patarimai, mugių ir jomarkų nuorodos; pasiskaitymui – istorinių, astronominių ir kitų gamtamokslinių žinių rašiniai bei pirmieji lietuvių rašytojų grožinės literatūros kūriniai. Spaudos draudimo metais kalendoriai, spausdinami Prūsijoje, pasiekė didžiulių tiražų. Praversdavo kalendorius ir kaip dienoraštis ar užrašų knygelė. Ne viename senųjų kalendorių pieštuku įrašytos pastabos kalba apie orus, ūkio darbus, skolas, turgaus kainas...

Ypač didelė leidžiamų kalendorių įvairovė buvo Lietuvoje prieškariu. Tai atspindi labai intensyvų visose sferose modernėjančio krašto visuomeninį ir dvasinį gyvenimą. Tuo metu spausdinti pasaulietiniai kalendoriai buvo skirti įvairių socialinių sluoksnių bei interesų žmonėms: ūkininkams, darbininkams, tarnautojams, kariškiams, studentams, moksleiviams, skautams, šauliams, tautinėms mažumoms ir t.t. Laikraščiai savo prenumeratorius metų pradžioje pradžiugindavo nemokamu kalendoriumi. Kasdienybę praskaidrindavo humoro kalendoriai. Vienuolijos ir religinės bendrijos taip pat leisdavo savo kalendorius. Atskiri miestai, regionai irgi matydavo reikalą svarbią vietiniams gyventojams informaciją skelbti kalendoriuje. Tad būta netgi tarmiškai parašytų… Tarpukario kalendorių leidybos išlaidas, kaip ir dabar, dažniausiai padengdavo spausdinamos reklamos, tad jų apstu daugelio spaudinių pirmuosiuose bei paskutiniuosiuose lapuose.

Kalendoriai – svarbi mūsų spaudos paveldo dalis. Šie leidiniai reikšmingi tuo, kad juose užfiksuotos visokeriopos to meto aktualijos; praeities tyrinėtojams jie teikia vertingų žinių apie Lietuvos raidą. Pristatoma paroda – iš bibliofilo profesoriaus Liberto Klimkos senųjų kalendorių kolekcijos.

L. Klimka

Nuotr. V. Visockienės