Apie bibliotekos bičiulę Genovaitę Žilinskienę

„Laimė – jaustis savo gyvenimo šeimininku. Tą akimirką, kai suvoki, kad nuo tavęs priklauso toli gražu ne viskas, netenki kontrolės, bet kai supranti, kad ta kontrolė ir nebūtina, vėl tampi laimingas. Neduok savęs graužti pavydui ir pagiežai, būk atviras ir žiūrėk į kiekvieną žmogų ne kaip į Dievo kūrinį, bet kaip į patį Dievą, kad ir koks ribotas jis tau atrodytų“ – netikėtai prisimenu Lietuvoje žinomo dirigento Modesto Pitrėno žodžius, kai pradedame kalbėti su Genovaite ŽILINSKIENE.

Atrodo, kiek nedaug reikia laimei... Bet Tu pats pajauti jos tiek daug, nes esi šalia žmogaus, kuriuo gali žavėtis – mažytės medžio šakelių dalelytės (neįsivaizduoju, kiek reikia kruopštumo jas sučiupinėti, suklijuoti, kad jos virstų ornamentais, stebiuosi, kaip paprastas dygsniavimas virsta skirtingais raštais (Simegrafija – tai siuvinėjimas ant popieriaus), kaip smulkutės detalės „sugula“ į paveikslą, o žodžiai susidėlioja į eilėraščius... tuo labiau, kai dokumentas byloja, jog pašnekovė gimusi 1934 metais. Puiki jos išvaizda ir gyvenimu besidžiaugianti širdis, tikrai žinau, kad suskaičiuotiems metams smarkiai prieštarautų. Bet šįkart pasiginčyti negali. Gal ir nereikia....

„Aš niekada nestokoju optimizmo. Svarbiausia – gera nuotaika. Kai ligoninėje po avarijos gulėjau: aš - anekdotus „riečiu“, nors galva aprišta, koja pakelta“ –- ramiai dėsto moteris ir prisipažįsta, kad labai norėtų išleisti savo knygą, bet... dar negalinti, nes „dar neparašė geriausio savo eilėraščio, nes norinti, kad eilėraštis, kaip poeto P.Širvio - būtų širdy išnešiotas, kad jame ne tik prasmė būtų, bet kiekvienas žodis savo svorį turėtų ir kad tarp eilučių dar tiek daug nepasakyto liktų... Nes tikras eilėraštis ir yra tai, kas tarp eilučių“ – negali nesižavėti Genovaitės kalba. Ji prisipažįsta, jog „baltos eilės jai nepatinka, bet iki šiol žavisi poetais – P. Širviu, J.Marcinkevičiumi, S. Nėrimi, Zarasuose gyvenančia savo antrininke... Genovaite Žilinskiene (sutampa ir vardai, ir pavardės), jau Amžinybėn išėjusiomis Zarasų krašto poetėmis D. Stankevičiene, D. Drebuliene (jų labai trūksta ne tik jai, bet ir visai „Atgaivai“); o skaitydama Marijos Varenbergiene eilėraščius, išvysta Ją kaskart vis kitokią...

„Visi rankdarbiai – savo malonumui. Kai aš piešiu, siuvinėju, ar lipdau – viską užmirštu“, – kalba Genovaitė, ir pradeda pasakoti, kaip gimsta rankdarbiai. „Visą vasarą visur augalėlius – kuo smulkesnius renku, knygose džiovinu. Ne po vieną atviruką darau. Seriją: kokių 50. Per vakarą net 5-6 padarau. O tada sveikinimams siunčiu, draugėms išdovanoju“. Štai kiaušinių dekoravimui smulkiausių šakų detales labai aštriu peiliuku susipjaustanti, paskui pincetu priklijuojanti. „Taip dirbti – tiesiog vienas malonumas, ypač žiemos vakarais, nes televizoriaus vien žiūrėti negaliu. Žvilgt į jį, ir vėl dirbu“- vaizdžiai porina moteris, kilusi iš Užpalių, Kauno Žemės ūkio technikume baigusi agronomiją, o nuo 1962 metų gyvenanti Dusetose – čia, kolūkyje, iki pensijos dirbusi augalininkystės padalinio vadove. Paskui kolūkis papildomus verslus turėjo – mokė pynė iš vytelių. „Pamatai – ir moki“ – sako auksarankė moteris, nes tokius gebėjimus tikriausiai iš Tėvų paveldėjusi. Jos a.a. Tėvelis labai gražiai piešdavo arklius. Sekmadieniais jis pasiklodavo ant stalo šiaudelius, iš kurių „gimdavo“ ornamentai rėmeliams, o rėmelius sunerdavo iš mažyčių pagaliukų – labai įdomiai ir gražiai atrodė. Tėvelis itin darbštus ir nagingas buvo: iš medžio jis gamindavo puikiausias spintas, sofas. Net ir pokario metais, kai žmonės labai sunkiai gyveno, jų šeima nebuvo nei alkana, nei basa, nors ir 4 vaikai augo. Bet likusi dabar tik vienintelė – Genovaitė. Mama puikiai verpė ir audė. Seserys siuvo, mezgė.

Kinų horoskopai teigia, kad kiekvieni metai turi skirtą gyvūną.. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje Genovaitė eksponuoja tokias parodėles. Kilnojame paveikslus, kurie buvo skirti Gaidžio metams: margaspalviai, pentinuoti gaideliai – vienas už kitą gražesni. Juos iš atminties piešusi – prisipažįsta moteris. Bet štai Beždžionių metams beždžionėlių atvaizdų ieškojusi visur: knygose, kalendoriuose – labai svarbu, kad būtų parašytas beždžionės rūšies pavadinimas: o jų tiek daug ir tiek įvairių... Štai čia visa krūva paveikslų iš Ožkos metų parodos.

Įvairias Genovaitės Žilinskienės parodėles yra matę Svėdasų ir Kaniūkų, Antalieptės ir Išlaužo (Prienų raj.), Užpalių gyventojai, o dusetiškiai dažnai gali džiaugtis jos rankdarbiais. Ir šiuo metu Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje Genovaitė eksponuojama moters parodėlė.

Moteris atvirauja, jog buvo gyvenime ne tik sunkių dienų, bet ir mėnesių, nelengvų metų, tačiau „Dievas mane labai myli. Nuo pat mažų dienų. Todėl tikėjimas gilus. Gyvenime svarbiausia duoti, o ne gauti; svarbiau kažką palikti, rūpintis kažkuo. Stengiuosi, kad visiems gera būtų. Niekada nebijodavau pasakyti: „Kaip aš Tavęs pasiilgau“, mažybiniu vardu pavadinti – tai sušildė ne vieną sužvarbusį. Kai gulint Onkologijos skyriuje, gydytojas paklausė: „Ar kovosime?“, nedvejodama ryžtingai pasakiau: „Taip“, tada ir ligos pasitraukė, nes gydytojui pažadėjau, kad gyvensiu iki 100 metų. Duotą žodį nuostabiam gydytojui – profesoriui Poškui reikia ištesėti, - taip gražiai, taip sklandžiai mintis dėsto Genovaitė. Žvelgdama į moters, įkopusios (oi, ne... gal įlėkusios ar įskridusios) švytintį veidą, dar giliau suprantu, kad Dievas visiems mums duoda skirtingų dovanų - „Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, trečiam vieną – kiekvienam pagal jo gabumus“ – sakoma Evangelijoje pagal Matą (Mt 25, 15). Puikiai žinodamas mūsų galimybes, Dievas neskiria mums to, ko nepajėgtume padaryti.

– Aš jau turiu 7 proanūkius, 13 anūkų, užauginti 4 vaikai. Savų buvo 3, bet vyras, radęs mergaitę, pabėgusią iš internato, namo atvedė – ji vis savaitgaliais atvažiuodavo, atostogas čia būdavo, pritapo. Mama visada vadindavo ir dabar tebevadina. Man „net per širdį eina“, – pasakoja Moteris, ir pirmąkart jos balsas sudreba, išryškindamas stebuklingus rasos krislelius akyse, nes Motinos širdis visada jautriai reaguoja į tikrą meilę – jos nesumeluosi.

Genovaitė patikina, kad dar daug planų turinti... Albert Schweitzer - Nobelio taikos premijos laureatas, vokiečių- prancūzų teologas, gydytojas, misionierius, filosofas rašė: „Kur tik tu bepasisuktum, gali rasti kažką, kam tavęs reikia. Net jei tai maža smulkmena - padaryk ką nors, už ką negautum užmokesčio, patį darymą priimdamas kaip privilegiją. Nepamiršk, jog pasaulyje gyveni ne vienas ir ne tik dėl savęs“... Talentingam žmogui veiklų ir planų netrūksta – jie kaip Dievo dovana už gebėjimą būti laimingam - už mokėjimą džiaugtis Gyvenimu.

Giedrė MIČIŪNIENĖ

Nuotraukos autorės