Medžio ažūro fantazijos

Dusetų K. Būgos bibliotekoje originalią parodą pristato medžio ažūro kūrėjas Rimvydas Matijaška. Parodos atidarymu metu menininkas pasakojo, kad ažūriniu pjovimu iš medžio susidomėjo maždaug 2008 metais. Nuo 2015 metų yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos Aukštaitijos (Panevėžio) bendrijos narys. Yra surengęs 8 personalines parodas, dalyvauja bendrose tautodailininkų parodose.

Žodžio kišenėje neieškantis, save Senu Hipiu vadinantis vyras šmaikščiai ir išsamiai atskleidė paslaptis, kaip gimsta iš medžio ripkų nuostabūs, trapūs ažūrai, kuriuose – baltų ženklų simbolika, laisvos improvizacijos, lengva erotika. Anot meistro, Lietuvoje niekas daugiau tokių darbų nekuria, visi jie yra vienetiniai ir išskirtiniai, nes kiekvieno medžio rievė yra nepakartojama, kiekviena ripka diktuoja vis kitokį piešinį. Ypač mažieji parodos lankytojai labai susidomėję klausėsi tautodailininko pasakojimo, gal ūgtelėję ir patys paims į rankas pjūkliuką ir pabandys prakalbinti medį. O aš kalbinu parodos autorių.

Papasakokit apie save...
Gimiau 1962 m. balandžio 29 d. Vilniuje. 1980 m. baigiau tuometinę 22-ąją vidurinę mokyklą, 1985 m. – tuometinį Vilniaus Inžinerinį Statybos Institutą – VISI (dabar VGTU). Kurį laiką dirbau įvairiose statybose. Atkūrus Lietuvai Nepriklausomybę ir pasikeitus santvarkai bei ekonominei padėčiai, apie 1995m. persikėliau gyventi į iš močiutės paveldėtus namus Anykščių rajone, kur gyvenu iki dabar. Turiu tris vaikus: sūnus gyvena Vilniuje su savo šeima, dukros Anykščiuose: viena VU Matematikos ir informatikos fakulteto 2-ojo kurso studentė, kita - Anykščių J. Biliūno gimnazijos 4 kurso gimnazistė.

Kokie keliai atvedė prie tokios neįprastos meno šakos?
Tradicinė mažosios architektūros medinių namų puošyba man visada patiko ir gaila, kad šiandien ji yra nemenkai primiršta. Kai atsirado elektriniai siaurapjūkliai ir tapo įperkami, įsigijau ir aš. Restauravau savo namo puošybos elementus, paprašė kaimynas, po to kitas kaimynas, dar buvo keletas užsakymų iš kitur. Kažkokiame renginyje gavau prašymą išpjauti lietuvišką saulę. Kaip besistengiau, darbas lentoje nesižiūrėjo. Akys nukrypo į tokią kaladę. Atsipjoviau ruošinį (ripką), išpjausčiau ir atsižiūrėti negalėjau - patiko ir man, ir užsakovui, ir visiems kitiems, kas matė. Taip gimė mintis – jei galima išpjauti saulę, tai pasistengus galima išpjauti bet ką. O toliau jau buvo tik kūrybos ir amato reikalas.

Kas įkvepia – pats medis, apmąstymai gamtos apsuptyje, gal muzika?
Įkvėpimas – subtilus dalykas ir vienareikšmiškai vargu ar įmanoma apibūdinti, įvardinti konkrečią priežastį. Gal labiau medžio rievėtumo piešinys „pasiūlo“ temą, mintį ar idėją. Muzika ir kūrybos, ir darbo proceso metu lydi mane visada. Turbūt nesu padaręs nė vieno darbo neskambant bent jau kokios nors radijo stoties muzikai. Gamta – mano gyvenimo kasdienybė, jei nedirbu kokiame nors mieste. Man gal net didesnį įkvėpimą suteikia industrinė miesto kultūra, t. y. tai, ką sukuria pats žmogus.

Kaip, per kiek laiko gimsta naujas darbas?
Įvairiai. Nei konkrečių taisyklių, nei konkretaus laiko čia nėra. Laiku kažkiek galima pamatuoti, įvertinti tik techninį darbą. O mintis, ką ir kaip daryti, sukurti, kokiam ruošiniui kokį piešinį pritaikyti, dažniausiai ateina spontaniškai, akimirksniu. O būna ir taip, kad savaitėmis nieko nei pamatai, nei sumąstai. Yra dar vienas būdas - daryti darbą pagal gamtos piešinį – „rievių eskizą“ ir pjauti pagal jį tiesiog iš „lempos“, o po to žiūrėti, kas gi čia išėjo. Ir neretai gaunasi visai gražių dalykų.

Ar esat suskaičiavęs, kiek jau darbų padaryta?
Šiaip jau niekad neskaičiavau, bet dabar pabandžiau bent apytiksliai. Esmė ta, kad kiekvieną darbą fotografuoju ir įkeliu į facebook socialinį tinklą. Šiaip tai darau dėl reklamos, bet pasitarnavo ir dėl statistikos. Suskaičiavau kiek daugiau nei 150 vienetų. Per 10 metų daug tai ar mažai – nežinau.

Koks medis pats lengviausias kūrybiniame procese?
Jei imti tik kūrybinę pusę, įdomiausi yra uosis ir vaismedžiai. Jų ryškiausi ir įdomiausi rievėtumo piešiniai ir gimsta gražiausi darbai. Jei mechaninio apdirbimo požiūriu, iš tų, su kokiais teko dirbti, yra topolis – jis minkščiausias. Po to sektų klevas ir vaismedžiai, nes taip greitai neskyla, kas irgi yra svarbu. Uosis, kurio gauti šiandien yra lengviausia, vienas kiečiausių ir labai skalus. Įvertinus tai, kad skersinės medienos ruošiniai elgiasi visai kitaip, nei tos pačios rūšies lentos, teko kiekviena rūšį nagrinėti ir įsisavinti tarsi iš naujo.

Dėkoju už pokalbį, linkiu, kad Mūzos nepraeitų pro šalį, o medis neskilinėtų!

Vilija VISOCKIENĖ,
Nuotr. autorės