Andrius Navickas: „Dievas sukūrė mus tyčia“

„Susitikimas nuostabiose Dusetose su ypatingais žmonėmis. Dėkui už pakvietimą. Dėkui už tai, kad klausėtės taip, jog labai gera buvo kalbėti. Dėkui, kad suteikėte progos pasidalinti įžvalgomis. Kalbėjau labai asmeniškai. Taip pat ir apie tai, kodėl atsidūriau politikoje. Svarbiausia tema – ką šiandien reiškia būti krikščionimi? Džiaugiuosi, kad galėjau papasakoti ir apie S. Greggo „Katalikybę ir laisvę“. Kad ir labai mažyčiais žingsneliais, tikiu, knyga pasieks skaitytojų širdis. Ji tikrai savalaikė ir labai reikalinga“.

„Dusetos tampa vis svarbesniu visos valstybės kultūrinės tapatybės sandu. Tai ir suteikia vilties, kad mes stiprėjame kaip bendruomenė. Turime ypatingus turtus, tik nespėjame patys jų savo dėmesiu apglobti. Jei dar yra tokių, kurie Zarasų regionu nesate ilgiau pasigrožėję, skubėkite tai padaryti, nes čia labai gražu ir gera,“ – kalbėjo filosofas A. Navickas. Štai tokį šiltą atsiliepimą socialinio tinklo Facebook  paskyroje parašė Andrius Navickas po susitikimo su Dusetų ir Zarasų žmonėmis sausio 23 d. Dusetų K. Būgos bibliotekoje.

Filosofijos daktaras, žurnalistas, knygų sudarytojas, vertėjas, portalų Bernardinai.lt, 8diena.lt ir žurnalo „Kelionė“ įkūrėjas, religijotyrininkas, 2010-ųjų „Metų tolerancijos žmogus“, Stasio Lozoraičio premijos laureatas, šiuo metu Lietuvos Respublikos Seimo narys – sunku išvardyti visas sritis, kuriose darbuojasi šis žmogus. Jis ir nevyriausybinės pilietinės iniciatyvos „Piliečių Santalka“ tarybos narys, pilietinės akcijos „Neišduok“ signataras, Gži internetinio portalo, siekiančio aukštesnių žurnalistinės etikos standartų, draugijos narys, taip pat straipsnių apie Lietuvos politines, kultūrines, edukacines aktualijas autorius. A. Navickas pasižymi kaip sąžiningos, objektyvios ir principingos žiniasklaidos atstovas, jo ilgametis darbas puoselėjant krikščioniškąsias vertybes viešojoje erdvėje, kuriant bei plėtojant interneto dienraštį „Bernardinai.lt“ yra ne kartą apdovanotas ir vertinamas skaitytojų.

Susitikimo pradžioje kas mėnesį leidžiamo maldynėlio MAGNIFICAT redaktorė, vertėja Indrė Klimkaitė taikliai ir trumpai apibūdino svečią – tai žmogus, kurio gyvenimo moto: „Užuot keikę tamsą, uždekime žvakę.“ Tai ne vien skambus šūkis – A. Navickas stengiasi jo laikytis gyvenime, priimant įvairius, dažnai nepatogius sprendimus, kad ir tokius, kaip ėjimas į Seimą. Po šio sprendimo nuo A. Navicko ne tik Bernardinai.lt, kitos krikščioniškos žiniasklaidos priemonės atsiribojo, bet ir nusigręžė dalis draugų: „Kai manęs klausia, kodėl pasukau į politiką, atsakau – visi kalba, kad reikia ir imti daryti, bet kai reikia daryti iš tikrųjų, užuot tik kritikavus, didžioji dauguma renkasi pasyvią būseną, juk taip lengviau.“ Tikras krikščionis, anot A. Navicko, ne tas, kuris apimtas fanatizmo idėjų stengiasi atversti į savo tikėjimą kitus, bet tas, kuris kartu ieško tiesos, leidžia veikti Dievui per save. „Esame Jo įrankis – nors ir ribotas, tačiau turime padaryti tiek, kiek šią akimirką įstengiame. Labai svarbu leisti pasauliui būti, bet ir nenusišalinti nuo problemų, nebūti drungnam.“ O visa krikščionybės esmė, anot filosofo, telpa mintyje, kad Dievas sukūrė mus tyčia, todėl labai svarbu atleisti Dievui, nejausti Jam pykčio ir iš tikrųjų pamilti save. Esame Dievo dovana – nors tai skamba prasmingai, kaip sunku priimti gyvenime šią tiesą... Nestokojantis humoro jausmo A. Navickas klausė salėje esančių mokinių ir mokytojų – kiek iš jūsų galėtų pasakyti, kad esate vieni kitiems Dievo dovana?... „Dauguma nori, kad gyvenimas būtų švelnus ir patogus kaip tualetinis popierius, bet kur parašyta, kad gyvenimas privalo toks būti? O štai švitrinis popierius (problemos, ligos, kiekvienas mums nepatinkantis žmogus) nuvalo nuo mūsų dvasios kerpes – ir to švitro mes gauname apsčiai.“

Daug temų buvo paliesta tą popietę – kaip nejusti neapykantos žmonėmis, kaip sugrąžinti šeimų pasitikėjimą valstybe ar vaikų norą eiti į mokyklą ir mokytis sau, ne kitiems... Kaip paskatinti jaunimą drąsiai rinktis savo kelią, ieškoti pašaukimo, o ne studijuoti tai, ką rekomenduoja tėvai ar kas yra „paklausu“. Kaip padėti priklausomiems žmonėms, jų nestigmatizuojant ir nuoširdžiai priimant į bendruomenę, kur jie galėtų pamilti save ir atrasti tikėjimą. Kokia turėtų būti nūdienos krikščionio misija visuomenėje, ekonomikos, verslo, politikos, kultūros pasaulyje. Sudėtingi klausimai, o vienareikšmiškų atsakymų nėra ir turbūt negali būti. Kad lengviau susivoktume mūsų sudėtingame, sparčiai kintančiame pasaulyje, tam būtina nuolatinė, visą gyvenimą trunkanti savišvieta.

Po renginio žmonės dar ilgai bendravo su A. Navicku, diskutavo, o norintys galėjo įsigyti jo išleistų religijos, filosofijos, politikos klausimus nagrinėjančių knygų.

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės