Pristatyta monografija „Vydūnas“

12.12.12. – taip įdomiai susidėliojo renginio atidarymo laikas Dusetų K. Būgos bibliotekoje, kuomet čia vyko monografijos „Vydūnas“ pristatymas. Knygos autoriai atvyko iš Vilniaus. Dr. Vaclovas Bagdonavičius – iš Šiaulių krašto kilęs filosofas, literatūrologas, Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas. 1988 m. jis įkūrė Vydūno draugiją ir jai vadovavo. 1994 m. Kintuose įsteigė Vydūno kultūros centrą. Aušra Martišiūtė-Linartienė – humanitarinių mokslų daktarė, profesorė.

Kovo 22 d. suėjo 150 metų nuo Vydūno gimimo, ta proga Lietuvos Respublikos Seimas 2018 – uosius paskelbė Vydūno metais. Monografija taip pat yra skirta žymaus lietuvių mąstytojo, dramaturgo, Prūsų Lietuvos kultūros veikėjo Vydūno (Vilhelmas Storosta, 1868–1953) metams. Ją išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras. Monografijoje pateikta pirmoji tokio išsamumo originaliais tyrimais grįsta šio mąstytojo ir kūrėjo biografija, išanalizuota jo filosofija, parodytos jos formavimosi politinės ir socialinės prielaidos bei ištakos, išryškinta jos sistema, atskleistas turinys bei sąsajos su kūryba ir visuomenine kultūrine veikla, naujausių literatūrologinių tyrimų kontekste išanalizuota draminė Vydūno kūryba, išryškinti saviti jos principai, parodytas jos novatoriškumas ir vieta ne tik lietuviškajame, bei europiniame dramaturgijos ir teatro kontekste.

„O tik labai norėčiau, kada teks gyvenimą baigti, būt buvęs tautoje aiški žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinęs“, – rašė Vydūnas savo septyniasdešimtmečio išvakarėse. Vargu, ar tiksliau nusakysi šio kūrėjo atliktos gyvenimo misijos esmę. Bevartant Jono Meko Dienų raštus pavyko aptikti gal ir atsitiktinai pažymėtą, bet labai taiklų to Vydūno pasakymo apie savo misiją patikslinimą: „Gyvenimas yra daug laisvesnis, negu filosofai mato, ir žmonija gal pasimoko daugiau iš tų „literatūrinių“ filosofų negu iš filosofinių filosofų. […] Kristus ir Sokratas mokė savo gyvenimais. Iš visų lietuvių filosofų Vydūnas gal arčiausiai priėjo prie to“. Šie J. Meko žodžiai tiesiog gali būti raktas į Vydūno fenomeno bei keistoko jo buvimo mūsų kultūros erdvėje mįslės įminimą. Tą keistumą labiausiai lemia ne tiek neįprastos skelbiamos mintys ar kūrybos originalumas, o būtent mokymas savo gyvenimu, gebėjimas gyventi pagal tuos principus, kuriuos skelbi.“ (Iš įvado „Būti tautoje aiški žmoniškumo apraiška”.)

Dusetiškiams svečiai pasakojo apie Vydūną kaip apie išskirtinę asmenybę, nors, anot dr. V. Bagdonavičius, visos garsiosios Lietuvos asmenybės buvo išskirtinės. Tačiau Vydūnas, o taip ir Čiurlionis, sugebėjo savo kūryba praplėsti Lietuvos dvasinį lauką iki pat Kosmoso. Renginyje dalyvavę K. Būgos gimnazijos moksleiviai labai įdėmiai klausėsi paskaitos, turėjo galimybę užduoti klausimus rašytojui V. Bagdonavičiui, kuris apie Vydūną žino beveik viską, nes tyrinėja jo biografiją bei rašytinį palikimą visą gyvenimą. Autorius džiaugėsi, kad šiais metais Vydūnui buvo skirta tikrai daug dėmesio, tik labai nesinorėtų, kad tuo viskas ir baigtųsi, kad nebūtų pasakyta: „Pakalbėjom apie tave, o dabar, Vydūnai, eik ilsėtis...“ Monografiją „Vydūnas“ jos autoriai padovanojo Dusetų bibliotekai, tad visi, besidomintys šiuo Reginčiu Žmogumi, turi galimybę skaityti apie jį, gilintis į Vydūno dvasinį palikimą.

Vilija VISOCKIENĖ.
Nuotr. autorės

Mintimis apie „Alko“ klubą renginio metu dalinosi Marija Varenbergienė.

Apie „Alko“ klubą

Išklausiusi šiltą, jautrų knygos autoriaus pasakojimą apie Mažąją Lietuvą ir joje gyvenusio didžiojo lietuvio Vydūno reikšmę mūsų praeities ir dabarties gyvenimuose, prisipažinau, kad gal esu vienintelė šiame renginyje, kuri jau 1968 m. garbingai paminėjo Vydūno 100 metų gimimo sukaktį. Tarsi nujausdama, kad mes galime turėti bendrų pažįstamų, kurie visą savo veiklą gyvenime paskyrė Mažosios Lietuvos istorijai, paminėjau, kad gyvendama ir dirbdama Vilniuje „Sigmos“ susivienijime priklausiau gimtojo krašto kultūros ir istorijos pažinimo klubui „ALKAS“. Gerbiamas rašytojas, menotyrininkas, filosofas Vaclovas Bagdonavičius pasakė, kad žino šitą klubą, jo vadovą ir, kad labai aukštai vertina jo veiklą.

Tada dirbau Vilniuje, Skaičiavimo Mašinų Specialiame Konstravimo Biure (SMSKB), kuris vėliau buvo pervadintas į Skaičiavimo Technikos ir Informatikos Mokslinio Tyrimo Institutą (STIMTI).

1967 m. gabus inžinierius, Lietuvos mylėtojas, šviesios atminties Steponas Lukoševičius įkūrė klubą, kurį pavadino prasmingu vardu – „ALKAS“. Šio klubo nare tapau ir aš. Dar ir šiandien mano narystė tęsiasi. Ir štai paaiškėjo, kad šis klubas ir buvęs jo vadovas S. Lukoševičius yra puikiai pažįstami ir su knygos autoriumi V. Bagdonavičiumi. Miela buvo klausytis, kaip šiltai ir garbingai buvo įvertinta šio klubo veikla tokiu sudėtingu Lietuvai laikotarpiu. Štai ką rašė pats klubo įkūrėjas: „Klubas įsikūrė 1967 m., technokratinės ir vos rusenančios humanitarinės minties sandūroje, kaip gimtojo krašto kultūros ir istorijos pažinimo klubas. Nepalankūs tai buvo laikai, nes apie šventus protėvių darbus teko kalbėti nesibaigiančio įtarumo ir nepasitikėjimo aplinkoje, kai funkcionierius šiurpino sugretinti žodžiai TĖVYNĖ ir LIETUVA... O kartais atrodydavo, jog paskęsime saviškių abejingumo liūne... Sunku atsitiesti paklupdytiems, susigrąžinti savigarbos jausmą pažemintiems, o dar sunkiau restauruoti istorinę atmintį. Dėl to „Alko“ veikla trūkčiodama bangavo, bet jo židinys neužgeso: vidinis balsas įsakmiai ragino nenutilti. Ir mes kantriai, kiek kas išgirdo, ar neišgirdo, kiek kas atėjo, ar neatėjo, vis kvietėme ir kvietėme į savo renginius, kol klube susibūrė apsisprendę, tautos dvasinėms vertybėms atsakomybę jaučiantys žmonės. Kas dabar besuskaičiuos visus „ALKO“ renginius, kas beapsakys, kiek atradimų, nerimasčio ir dvasinės atgaivos slogiais laikais patirta akistatoje su Tėvų žeme... Tai - talkos Arkikatedros ir Vilniaus Žemutinės pilies požemiuose, K. Donelaičio Tolminkiemyje, atstatant Tris Kryžius, Rumšiškėse, kelionės po Žemaitiją, Sūduvą, Panemunėliais, A. Mickevičiaus žemę, vakarais minint Lietuvos istorijos ir kultūros sukaktis, pokalbiai su įžymiaisiais respublikos mokslininkais ir menininkais.“

Sunku dabar prisiminti ir išvardinti visus klubo renginius, kuriuose dalyvavo Lietuvai svarbūs ir šviesūs žmonės – tai ir geografas – gamtininkas Č. Kudaba, ir Lietuvos literatūros tyrinėtojas K. Doveika, muzikologas V. Landsbergis, geografas V. Narbutas, pianistė Gražina Ručytė -Lansbergienė, Lietuvos kalbininkas V. Balkevičius, akademikas J. Jurginis, filologijos daktaras V. Kubilius, profesorius L. Karsavinas, Lietuvos žydų draugijos pirmininkas E. Zingeris ir didžiausias mūsų klubo lobis, dirbęs mūsų kolektyve - istorikas E. Gudavičius.

Sunku pervertinti tą įtaką, kurią skleidė šie ir dar kiti Lietuvos šviesuoliai mūsų jaunam, subūrusiam žinių ištroškusius žmones, kolektyvui. Ne veltui, atsisveikinant su gerbiamu knygos autoriumi V. Bagdonavičiumi, jis pasakė – „Alko“ klubas ir jo vadovas Steponas Lukoševičius lietuviškai inteligentijai tuo metu buvo svarbus, kaip Vydūnas.

Marija VARENBERGIENĖ