Rašytojo M. Marcinkevičiaus knygos vaikams ‒ apie mažas ir dideles draugystes

Kas yra draugystė, kiek reiktų turėti draugų, kodėl dramblys jau nebebijo pelytės, koks ilgakojo voro meniu ir kaip po tūkstančio vienatvėje praleistų metų susitiko cukrinis senelis iš Cukriškių kaimo su druskine senele iš Druskiškių ‒ šias ir kitas istorijas skaitė, apie tai su pradinukais ir darželinukais kalbėjosi aktorė, leidyklos „Tikra knyga“ atstovė Daiva Rudytė bei rašytojas Marius Marcinkevičius, kurie gegužės 11 d. apsilankė Dusetų K. Būgos bibliotekoje ir pristatė keletą rašytojo knygelių vaikams.

Pirmoji išleista 2015 m. ir vadinasi „Tolimoji karalystė“. Toliau sekė poezijos knygelė „Voro koja“. 2017 m. išėjo „Draugystė ant straublio galo“. Vilniaus knygų mugėje ši pasakų knygelė Knygos meno konkurse gavo gražiausios knygos premiją už vaikiškos vaizduotės pajautimą ir profesionalią jos raišką. Dailininkė Aušra Kiudulaitė su šia knyga pelnė diplomą ir 2017 m. Talino iliustratorių trianalėje.

Leidyklos „Tikra knyga“ atstovė D. Rudelytė kalbėjo, kad jų leidykla orientuota tik į lietuviškų vaikiškų aukšto literatūrinio ir meninio lygio knygų leidybą. Viena populiariausių knygų leidyklos kraitelėje – 2016 m. gražiausios knygos titulą pelniusi knyga „Laimė yra lapė“ (autoriai Evelina Daciūtė, Aušra Kiudulaitė). Ji ir Dusetų bibliotekoje labai skaitoma, o dabar mažieji Dusetų bibliotekos skaitytojai galės mėgautis ir knygele „Draugystė ant straublio galo“, kurią mielai padovanojo pats autorius.

„Kaip ir daugelis vaikų rašytojų, aš pradėjau rašyti savo vaikams. Vaikai užsisakydavo kokių nors istorijų, pasakydavo, kokių nori herojų ir aš apie tai istorijas sukurdavau, ‒ viename interviu pasakojo rašytojas. O taip M. Marcinkevičius pristatomas internetinėje erdvėje: „Gimė ir augo Vilniuje. Dėl guvaus būdo ir begalinio smalsumo mokėsi net septyniose mokyklose. Baigęs paskutinę, dirbo kroviku daržovių bazėje, psichiatrijos ligoninės sanitaru ir net medkirčiu. Vieną gražią dieną nuėjo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą, išlaikė stojamuosius egzaminus ir po šešerių metų tapo gydytoju. Viskas būtų buvę gerai, bet dar tarnaudamas kariuomenėje jis daugybę kartų šoko parašiutu. Ir sykį taip stipriai stuktelėjo į žemę galva, kad visi žodžiai joje susimaišė. Nuo tada, kad ir ką autorius rašytų, popieriuje atsiranda arba eilėraščiai, arba pasakos“.

Susitikimo metu vaikai vienas per kitą pasakojo, kiek jie turi tikrų draugų, kiek laiko tęsiasi jų draugystė, ką veikia suėję kartu. Judrūs žaidimai pertraukėlėse tarp skaitymų dar labiau suartino svečius ir vaikus, o daugiausiai gardaus juoko mažiesiems sukėlė rašytojo prisipažinimas, kad jam jau 212 metų ir jis net nėra žmogus! Tačiau vėliau bendraujant paaiškėjo, kad rašytojas Marius vis tik žmogus, ir ne bet koks, o labai įdomi asmenybė, kurio giminės šaknų esama mūsų krašte. Mama kilusi iš netoli Dusetų esančio Kairionių kaimelio. Mažas būdamas, jis vasaromis viešėdavo pas senelę, puikiai prisimena jos mažą gryčiutę ir šulinį už kilometro, į kurį eidavo vandens, prisimena ir kaimynų pavardes, įstrigo atmintin senelės pasakojimai apie prie Dusetų vadinamojoje Skrekždynėje įsikūrusias davatkėles, kurios į savo mažulyčius namukus priimdavo gyventi mokinukus iš atokių kaimų. Mirus senelei, Dusetose rašytojas nebesilankė, tačiau jo pristatyta knygelė apie draugystę gal bus postūmis atnaujinti ryšius su prosenelių gimtuoju kraštu ir jis dar ne kartą čia sugrįš su naujomis knygomis. O jų bus, ir ne viena – pažadėjo rašytojas Marius ir tikrų knygų leidėja Daiva. Renginio pabaigoje mama Žaneta su savo vaikučiais svečiams padovanojo Linos Kažemėkienės iškeptos gardžios naminės duonos, o bibliotekos darbuotojos pavaišino kvapnia arbata.

Vilija VISOCKIENĖ

Nuotraukos autorės