Nuoširdi dovana Antalieptės bibliotekai

Ona Pakerienė Garmuliškio kaime gyvena nuo gimimo. Jubiliejinio 80-ojo gimtadienio proga,  nuo brangiausių jai žmonių gavo nepaprastą dovaną – jos autorinių eilėraščių knygelę, kurios išleidimu pasirūpino vaikai, o iliustracijomis – anūkai.

Labai nudžiugau, kai iš Onos sulaukiau žinios, kad nori padovanoti savo kūrybos knygelę Antalieptės bibliotekai. Leidinukas mielas ir savas: puošniu spalvotu anūkės Ugnės viršeliu su saule ir kitų anūkų – Gilės ir Pauliuko, gyvenančio Norvegijoje, piešiniais. Pasirodo, pavadinimą knygelei rinko visa šeima! Buvo nutarta, kad geriausiai tiks „Dovanok širdį“ – taip vadinasi ir abiturientams skirtas eilėraštis.

Kaip pasakojo pati autorė, eiliuoti ji pradėjo netikėtai: „Kartą grįžusi iš mokyklos jauniausioji iš dukrelių, šeštokė, man pasiguodė, kad gavo užduotį parašyti eilėraštį. Aš ją nuraminau ir liepiau eiti miegoti, o rytą perskaičiusi mamos parašytą eilėraštį šioji dar labiau nusiminė sakydama, kad mama, juk manimi nepatikės!“

Kol mergaitė pusryčiavo, mama sueiliavo:

„Žiema jau užpustė visus takelius ir šaldo,
ir virkdo mažus paukštelius.
O mano širdelėj jauki šiluma,
kad graži tėvynė mūsų – Lietuva.“

Šis eilėraštis puikavosi mokyklos sienlaikraštyje, tačiau Ona, skaitydama tuometinę vietinę spaudą, joje pasigesdavo gražiai surimuotų eilėraščių. Pati savo kūrybos eiles ne iš karto išdrįso išsiųsti į laikraštį, o dar pasitarė su lietuvių kalbą studijuojančia savo dukra ir tik gavusi jos pritarimą išsiuntė kūrinėlį į laikraščio redakciją. Džiaugsmui, šioji jį labai šiltai priėmė ir tai buvo paskatinimas eiliuoti toliau.     

Ona Pakerienė anksti liko našle su penkiais mažamečiais vaikais: Audriumi, Žydrūne, Algida, Asta ir Silvija. Trumpai dirbo tuometinio kolūkio kontoroje, vėliau laukininkystės darbus. Gyvenimo rūpesčiai ir sunkumai jos nelepino, bet tėvų išugdyta meilė žmogui ir tėvynei padėjo pačiomis sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Onos mama buvo audėja ir mezgėja, tėvelis – liaudies meistras, medžio drožėjas, išmanė batsiuvio amatą. Kai jis šalia namų pasodino guobą, beaugančioms dukterims pažadėjo iš jos padaryti gitarą. Deja, nespėjo...

Savo gimtajame Garmuliškio kaime gyvenanti Ona džiaugiasi ne tik suaugusiais vaikais, bet ir trylika anūkų bei viena proanūke. Ši šeima turi labai gražią tradiciją – visi susirenka per Kalėdas, nes tądien juos būtinai aplanko Kalėdų senelis. O susitikus su juo būtinai reikia pasakyti vis naujų eilėraščių, todėl artimųjų išleistoje knygelėje ir yra skyrius „Sveikinimai, linkėjimai, paguoda“.

Knygelės autorė yra labai kukli, todėl ir pasiklausiau jos ar galiu su daugeliu žmonių pasidžiaugti jos vaikų dovana. Jau labai norėjau, kad sužinotų dar apie vieną mūsų krašto autorę ir skaitytojų širdis pasiekiančią jos kūrybą.

Įdomus sutapimas, kad jaunystėje aš (straipsnio autorė) taip pat mėgau rašyti eilėraščius, bet labai patiko skaityti ir kitų kūrybą, todėl labiausiai patinkančias eilutes persirašinėjau į sąsiuvinį. Pavarčiau išsaugotus iki šių dienų užrašus ir labai nudžiugau, kad Onos Pakerienės eilėraščio „Dovanok širdį“ fragmentas įrašytas ne tik mano užrašuose, bet ir mano mintyse. Ko gero, eilėraštį būsiu radusi vietinėje spaudoje, bet nepasižymėjau autorės, todėl labai nudžiugau net po 30 metų sužinojusi ją...   

Greičiau už paukštį, greičiau už vėją
linksmos ir liūdnos pralekia dienos.
Metai vis skuba, kaip ir skubėję,
žydi ir vysta gelsvos purienos.

Skubėk gyventi, skubėk mylėti,
skubėk jaunystės sparnus ištiesti.
Pasirink kelią ne taip duobėtą,
kad nereikėtų paskui gailėtis.

Tėvynei meilę ir savo širdį
tu dovanoki dosniom rieškučiom.
Tegul tą meilę ir žemė girdi,
tegul ji žiba šimtais žvaigždučių.

Išvesk iš vargo tu mūsų šalį,
prikelk tėvynę blaivią iš miego,
nes tik jaunystė suprasti gali –
viskas priklauso ne vien nuo Dievo.
(Ona Pakerienė, „Dovanok širdį“, 1994 m. liepa)

Olga RAUGIENĖ,
Antalieptės padalinio vyresn. bibliotekininkė
Nuotrauka autorės