Mokytojas Petras Kuzmickas ir jo žmona Olga Kuzmickienė

Šių metų vasario mėnesio 17 dieną sukako 120 metų nuo Dusetų mokytojo, visuomenės veikėjo Petro Kuzmicko gimimo dienos. Dusetų K. Būgos bibliotekoje ši garbinga data buvo minima vasario 28 dieną Į renginį susirinko gausus būrys vyresnių klasių gimnazijos moksleivių ir bibliotekos lankytojai dusetiškiai.

Šios datos minėjimui gražiai pasirengė Dusetų K. Būgos gimnazijos mokytojai ir moksleiviai. Šiai dienai paminėti mokykla paskolino labai saugomą ir branginamą mokytojo Petro Kuzmicko ranka rašytą DUSETŲ PRADŽIOS MOKYKLOS KRONIKĄ, kurios kelias į gimnazijos brangių knygų lentynas dar nėra visiškai aiškus. Mokykla parengė stendą su K. Būgos gimnazijos istorijos mokytojo Rimanto Garuolio įžanginiu žodžiu apie šį Dusetų krašto šviesuolį, Tėvynės patriotą, MOKYTOJĄ PETRĄ KUZMICKĄ, su nuotraukomis iš mokyklos gyvenimo ir su šios Kronikos pirmojo lapo faksimile, kurioje Mokytojo ranka parašyta: „Kada Dusetų pradžios mokykla buvo įsteigta ir kas ją įsteigė, tikrų žinių nėra“. Švietimo ministerijos mėnesiniame laikrašty „Švietimo Darbas“, 1926 m. 11 Nr., 1257 puslapyje rašoma, kad Dusetose jau 1823 m. buvo 3 – jų skyrių mokykla. Beveik visas mokyklas tais laikais prižiūrėdavo vietos klebonas kunigas. Stanevičius.

Vėlyvesnių žinių apie mokyklą, jos veikimą ir mokytojus nėra. Nė vienas mokytojas nepaliko jokio rašinio bei dokumentų. O mokytojas Mozūra J., kaip sako žmonės, tik dulkes paliko, o visą mokyklos turtą išgabeno.

„Manydamas, kad kiekvienos mokyklos šiokia ar tokia kronika yra labai reikalinga, reikšminga, naudinga, nuo 1926 m. rugsėjo mėnesio pradedu rašyti ir nors trumpais sakiniais fiksuoti šios mokyklos gyvenimą. 1926 m. IX. 23 d. Mok. P. Kuzmickas (parašas)“ (teksto kalba netaisyta).

Taip susiklostė aplinkybės, kad šį renginį teko pravesti man, šio straipsnio autorei, kadangi knygos „Mokytojas Kuzmickas“ autorė Leokadija Malcienė negalėjo atvykti. Nebuvau tam pasirengusi, gal ir šis renginys nebuvo labai pasisekęs, bet kaip lietuvių patarlė sako „Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą“.

Skubiai susiradau gerbiamo mokytojo Petro Kuzmicko giminaitę dailininkę, dabar jau dusetiškę Violetą Kuzmickaitę – Gasparaitis. Ji atvykti negalėjo, bet atsiuntė labai reikšmingą, beveik visos Kuzmickų giminės fotografiją. Buvusi Dusetų pradžios mokyklos mokinė Rimtautė Markelytė Jakaitienė, prisimenanti mokytoją Petrą Kuzmicką sutiko pasidalinti savo vaikystės prisiminimais. Rankose turėjau Leokadijos Malcienės knygą „Mokytojas Kuzmickas“, ant stalo garbingai gulėjo kronikos originalas, laba vertingas Dusetų K. Būgos bibliotekos 22 metus rinktas straipsnių albumas „Lietuviško žodžio puoselėtojai DUSETŲ KRAŠTE“, kuriame ir kruopščiai atlikta mokytojo Petro Kuzmicko KRONIKOS kopija, „Zarasų krašte“ autorės Gražinos Ragauskaitės šiltas ir išsamus straipsnis „Mokytojas Petras Kuzmickas“.

Turbūt nėra dusetiškių, kurie nebūtų skaitę Leokadijos Malcienės knygos, į kurią sudėti ne tik kronikos įrašai, bet ir mokytojo sūnaus Vlado Kuzmicko prisiminimai iš Kuzmickų šeimos gyvenimo. Labai vertingi ir kruopščiai surinkti buvusių Petro Kuzmicko mokinių prisiminimai, tikslingai atrinkta kronikos medžiaga parodė, su kokia didele atsakomybe autorė leido skaitytojams pažvelgti ne tik į mokyklos, Dusetų krašto, Zarasų rajono, bet ir Lietuvos gyvenimą tarpukario Lietuvoje, apie šviesaus žmogaus, Lietuvos patrioto pastangas auklėjant moksleivius ir jų tėvus tapti apsišvietusiais, kultūringais, pažangiais Lietuvos gyventojais. Daugelio pasidalinusių prisiminimais jau nebėra gyvųjų tarpe. Tačiau dar radau vieną, kurios prisiminimų nėra šioje knygoje. Tai – Rimtautė Markelytė – Jakaitienė, kuri mielai sutiko ateiti į šį renginį ir pasidalinti savo prisiminimais: „Aš dar ką tik buvau pradėjusi lankyti Dusetų pradžios mokyklos pirmą skyrių, bet mokyklos vedėją mokytoją Petrą Kuzmicką pažinojau. Tai buvo ne tik geras mokyklos vedėjas, bet ir puikus organizatorius. Jis buvo renkamas į visokius Dusetose veikusių draugijų postus. Buvo Dusetų Šaulių organizacijos vadas.“

„Prisimenu, 1938 m. rugsėjo mėnesį buvo surengta Tautos šventė, o gal ji kitaip vadinosi. Buvo daug pakinkytų arklių, o vežimuose kiekvienas ūkininkas vežė savo užaugintą derlių, paukščius, gyvulėlius. Paskutiniame vežime važiavo „Vargo mokykla“. Vežimas buvo praplatintas, kuriame tilpo verpimo ratelis. Sėdėjo moteris, apsirengusi tautiniais drabužiais, prie jos kojų – mergaitė su elementoriumi rankose. Prie jos glaudėsi nedidelis šunelis. Ta moteris, tautiniais drabužiais buvo mokytoja Juknienė, kurią gerai pažinojau. O ta mažutė mergytė – buvau aš. Taip tapau „artiste“, nes buvau mažo ūgio ir liesutė. Mane aprengė linine suknyte, sujuosė virvute, pasodino vežime ant mažo suoliuko, o prie mano kojų glaudėsi šunelis. Tėveliai buvo nupirkę naujus batukus, kuriais labai džiaugiausi ir kartais net naktį pasiimdavau į lovą eidama miegoti.“

„Važiavome per visą miestelį. O miestelis tuo metu buvo „brukavotas“, todėl važiuojant labai kratė. Mokytoja man rodė raides, o aš turėjau garsiai kartoti parodytas raides. Keliavome nuo mokyklos iki bažnyčios. Gatvėse buvo labai daug žmonių, tikriausiai buvo sekmadienis. Nuvažiavus pusę kelio nuo kratymo šunelis „sublogavo“ ir apvėmė mano naujuosius batukus. Aš labai sutrikau, nebegirdėjau ką sako mokytoja, tik pro ašaras žiūrėjau į savo sugadintus batelius. Taip su ašaromis ir nuvažiavome iki Skregždynės. Dar ilgai verkiau, nors mama upelyje nuplovė mano gražiuosius batukus, nors mokytoja davė didelį saldainį. Taip liūdnai pasibaigė mano „Vargo mokykla“.

„Prisimenu, kad mokytojas Petras Kuzmickas Dusetų girininkijoje organizavo audimo ir mezgimo kursus. Ten buvo didelės salės ir užteko vietos net staklėms pastatyti. Vėliau buvo surengti kaimo moterims – šeimininkėms virimo, kepimo kursai. Kursai vyko mūsų namuose Eivenių kaime. Namuose buvo krosnis kepimui ir atskirai – plyta virimui. Tuos kursus lankė ne tik mūsų kaimo moterys, bet ir gretimų – Avyžių, Brogiškių, Kavolių gyventojos. Kursams vadovavo Kuzmaitė, kurios vardo nebeprisimenu. Taip moterys išmoko įvairiau, skaniau gaminti ir konservuoti maistą.“

Paskaičiau keletą reikšmingesnių pastraipų iš Leokadijos Malcienės knygos „Mokytojas Kuzmickas“. Susirinkusiems buvo įdomu išgirsti apie paskutines mokytojo gyvenimo dienas Dusetose, apie tą dieną,1940 – taisiais metais, kada jis buvo areštuotas ir išvežtas iš namų labai ilgam laikui. Tai mokytojo sūnaus Vlado Kuzmicko pasakojimas, kurį užrašė knygos autorė: „Naktį iš liepos dešimtosios į vienuoliktąją aš pabudau pajutęs, kad kažkas vyksta mūsų kambaryje. Atmerkęs akis pamačiau tarpdury stovintį ginkluotą vyrą, o dar bent dar keli kambaryje viską vertė, knaisiojosi po spintą ir kitur – kažko ieškojo. Tėvas stovėjo prie durų atsirėmęs staktos, o motina buvo palinkusi ant mano lovos ir apglėbusi mane. Ji vilkėjo ilgu chalatu. Man atsimerkus, pašnibždom sakė, kad miegočiau ir tyliai prie mano šono į drabužius įkišo tėvo durklą. Šį durklą tėvui buvo dovanojęs Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras. Ant durklo buvo išgraviruotas užrašas „Tautos garbė – valstybės gerovė“. Paskui ginkluoti žmonės tėvą išsivedė su savimi. Buvo jau paryčiai.“

Jau baigiantis renginiui, vienas iš klausytojų paklausė manęs apie to dovanoto kardo likimą. Neturėjau atsakymo, nes niekur neteko apie tai skaityti. Tačiau parėjusi į namus nutariau pasidomėti šio vardinio ginklo likimu. Padedant Violetai Kuzmickaitei – Gasparaitis gavau keletą Kuzmickų giminės telefonų numerių ir pradėjau paieškas. Apie dovanotą kardą beveik nieko tikro nesužinojau, bet kalbėdama telefonu su mokytojo Petro Kuzmicko anūku Artūru Kuzmicku sužinojau, kad šių metų sausio mėnesį jo močiutei, Olgai Kuzmickienei taip pat sukako 120 metų nuo jos gimimo. Toks nuostabus sutapimas – juk ši moteris buvo svarbiausias žmogus mokytojo Petro Kuzmicko ir jo šeimos gyvenime.

Olga Kuzmickienė, mokytojo Petro Kuzmicko žmona nebuvo vien tik jo gyvenimo palydovė, bet ji taip pat, kaip ir mokytojas, paliko ryškius pėdsakus Dusetų visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime.

Pasakojime apie mokytojo Petro Kuzmicko žmoną Olgą Kuzmickienę remiuosi Leokadijos Malcienės knyga „Mokytojas Kuzmickas“, Petro Kuzmicko anūkų – Artūro Kuzmicko iš Vilniaus, anūkės Gražinos Kuzmickaitės – Adomaitienės iš Kauno, mokytojo Petro Kuzmicko brolio Akeksandro dukros Eugenijos Kuzmickaitės – Juozapavičienės iš Vilniaus (jos mamos Marijos pasakojimai) ir dusetiškės dailininkės Violetos Kuzmickaitės - Gasparaitis prisiminimais ir nuotraukomis iš jų archyvų. Nuoširdžiai dėkoju visiems mielai ir maloniai bendravusiais ir suteikusiais reikšmingos informacijos apie Olgą Kuzmickienę ir Petrą Kuzmicką, kurios visos net negalėjau sutalpinti į šį straipsnį.

Petras Kuzmickas gimė 1898 metais vasario 17 dieną Saratovo gubernijoje Novouzensko mieste, lietuvių tremtinių Jono ir Adelės Kuzmickų šeimoje. Olga Firsova gimė 1898 metų sausio mėnesį, taip pat Novouzensko mieste vietos rusų sentikių šeimoje.

Petras Kuzmickas 1918 metais Novouzenske baigė realinę gimnaziją, kurioje drauge su juo mokėsi ir rusė mergina Olga Firsova. Po Spalio revoliucijos Rusijoje prasidėjo dideli neramumai. Petras Kuzmickas drauge su broliu Aleksandru išėjo į frontą ir baltagvardiečių pusėje kovojo su raudonaisiais. Fronte Petrą sužeidė ir jis pasiliko savo dalinio karo lauko ligoninėje, įrengtoje lentiniame barake. Nukraujavusį ir leisgyvį jį suieškojo buvusi jo mokslo draugė Olga Firsova. Mergina nusamdė vežimą ir pargabeno sužeistą karį į Novouzenską. Ten jį patalpino į ligoninę, Olga pati jį slaugė, rūpinosi vaistais ir maitinimu, ir po kurio laiko P. Kuzmickas pasveiko. Ten, Novouzenske Petras Kuzmickas susituokė su Olga Firsova ir ji priėmė vyro pavardę. Jaunuolius sutuokė toje gyvenvietėje gyvenęs lietuvis kunigas, nežiūrėdamas, kad Olga buvo sentikių tikėjimo. Prasidėjus Rusijoje badui visą Kuzmickų šeimą nuo mirties išgelbėjo Lenino dekretas, kuriuo visiems caro valdžios tremtiniams buvo leidžiama grįžti į Lietuvą.

Petras Kuzmickas su žmona Olga į Lietuvą parvažiavo 1924 m. Apsigyveno Ragavos kaime. Netrukus jis ėmė mokytojauti greta Ragavos esančiame Plytinės kaime, kur buvo nedidelė pradinė mokykla. Nuo 1926 metų rudens buvo paskirtas į Dusetų pradinę mokyklą.

Jaunieji Kuzmickai apsigyveno šalia pastatytos Dusetų pradžios mokyklos mokytojams gyventi skirtame name. Dusetose gyvendama Olga intensyviai ėmė mokytis lietuvių kalbos ir ėmė rengtis priimti katalikų Krikšto Sakramentą. Tuo metu buvo labai dideli reikalavimai norint apsikrikštyti. Olga puikiai išmoko poterius ir tikėjimo tiesas, ir 1927 m. vasarą priėmė katalikų tikėjimą. Olgą Kuzmickienę pakrikštijo Dusetų klebonas kan. Petras Strelčiūnas. Pagal giminaitės Eugenijos(jos mamos Marijos Kuzmickienės) pasakojimą, krikštynos buvo labai iškilmingos ir vyko Ragavos ūkyje, kur ūkininkavo Petro brolis Aleksandras ir drauge gyveno gausi jo šeima. Olgos krikšto mama tapo Rožė Stauskaitė iš Anapolio kaimo (Rokiškio rajonas). Kas buvo krikšto tėvelis, pašnekovė neprisimena, bet Dusetų parapijos archyvuose bus įmanoma surasti ir šią informaciją.

1928 m. gruodžio 28 d. Kuzmickų šeima sulaukė sūnaus, kurį pakrikštijo Vlado vardu. Taigi šių metų gale dusetiškiai, puikiai pažinoję Vladą Kuzmicką, galės paminėti jau trečią šiais metais Kuzmickų šeimos jubiliejų. Vladas Kuzmickas mirė 2012 m. Palaidotas šalia savo žmonos Valerijos Kaune Šančių kapinėse. Šiais metais jam būtų sukakę 90 metų.

1937 m. gegužės 1 d. Dusetų Šaulių namuose (dabar Dusetų meno mokykla), ant kurių buvo pakabinta vaizdinga iškaba – „ŠAULIŲ NAMAI – TAUTOS NAMAI“, buvo atidaryta Dusetų Viešoji valstybinė biblioteka. Bibliotekos vedėja buvo paskirta Olga Kuzmickienė. Biblioteka buvo įsikūrusi antrajame pastato aukšte. Ji dirbo pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais nuo 10 iki 12 valandos, ir sekmadieniais nuo 15 iki 18 valandos. Knygomis biblioteką aprūpino Lietuvos Švietimo ministerija, vedėjos alga buvo 100 litų.

1940 m. Lietuvą okupavo Sovietų kariuomenė. Tų pačių metų liepos 11 – sios naktį buvo areštuotas mokytojas Petras Kuzmickas. Olga Kuzmickienė liko be darbo, be pragyvenimo lėšų ir dar turėjo išlaikyti paauglį sūnų Vladą ir mokytojo senutę motiną Adėlę Kuzmickienę. Tuo metu į Dusetas buvo atsiųstas NKVD komisaras Kazancevas, kuris kalbėjo tik rusiškai. Olga, pasinaudodama tuo, kad gerai mokėjo rusų kalbą pasistengė susipažinti su šiuo pareigūnu ir prisistatė jam esanti rusė. Tai buvo jos pastangos gelbėti savo ir mokytojo Petro Kuzmicko brolio Aleksandro gausią šeimą nuo represijų. Olgos Kuzmickienės sumanumas, energija ir pasiaukojimas palengvino gyvenimą jos šeimai ir giminaičiams.

1940 metais biblioteka buvo sunaikinta, bibliotekos iškaba nuplėšta, knygos išvežtos – dalis į kleboniją, kita dalis į laisvą žydo Levito Berlo namą (K. Būgos g.19). Ir tuo sunkiu metu Olga Kuzmickienė globojo nuo sunaikinimo savo mylimos bibliotekos knygas.

1941 metais, sovietams pasitraukus iš Lietuvos, Dusetose vokiečiai įvedė savo valdžią ir tvarką. Olga Kuzmickienė pasirūpino, kad vėl būtų atidaryta Dusetų biblioteka. Name K. Būgos gatvėje 19, (dabar jis perstatytas) Olga vėl atvėrė bibliotekos duris skaitytojams. Ji su senute mokytojo Petro Kuzmicko motina ir sūneliu Vladu apsigyveno tame pačiame name, kur buvo ir biblioteka. Čia ji dirbo iki pat karo pabaigos.

Po karo, atkūrus sovietų valdžią Dusetose, Olga Kuzmickienė su šeima vėl turėjo ieškotis gyvenimo vietos ir kokio nors pragyvenimo šaltinio. Kaip papasakojo Olgos giminaitė Eugenija, Kuzmickų šeima dusetiškių buvo mylima ir neužmiršta ir karo ir pokario metais. Vienas, kitas buvęs ūkininkas sušelpdavo jų šeimą maisto produktais. Vienas ūkininkas leido Olgos šeimai apsigyventi Šeškamiestyje (dabar Vienažindžio gatvė) savo pastatytame, bet nepilnai įrengtame name. Tai buvo jiems išsigelbėjimas, nes trumpą laiką progimnazijos direktorės O. Kairevičiūtės rūpesčiu, padirbusi rusų kalbos mokytoja. Olga Kuzmickienė iš darbo buvo atleista ir net kurį laiką buvo uždaryta NKVD rūsyje.

Tuo metu kaimuose gyvenę mokiniai ieškodavo kur apsigyventi, kad galėtų lankyti už kelių kilometrų esančią mokyklą. Olga priėmė „ant buto“ tris mokinius. Jie visi gyveno viename dideliame kambaryje – trys šeimos nariai ir trys mokiniai. Eugenija Kuzmickaitė – Juozapaitienė, pasakodama net susigraudina – ji matė, kad už širmos ankštame kampelyje glaudėsi Olga, Vladas ir močiutė Adelė, o kitoje kambario pusėje stovėjo trys mokinių lovos. Tai ir buvo jos šeimos vienintelis pragyvenimo šaltinis. Ji buvo dėkinga ūkininkui, kuris leido jai apsigyventi nepilnai įrengtame name ir neėmė iš jos jokio užmokesčio. Tuo nepaprastai sunkiu gyvenimo laikotarpio Olga Kuzmickienė oriai atlaikė visų nepriteklių, skurdo ir vargo naštą. Visada buvo graži, išdidi, ir ėjo per gyvenimą aukštai iškėlusi galvą.

1946 m. sūnus Vladas, slaptai perspėtas, kad gali būti areštuotas, išvyko į Vilnių. 1947 m. mirė mokytojo Petro Kuzmicko mama Adėlė Kuzmickienė, kuri palaidota Dusetų kapinėse. 1948 m. Olga Kuzmickienė išvyko iš Dusetų į Kauną, pas sūnų Vladą, kuris jau buvo įstojęs į Kauno Kūno kultūros institutą. Kurį laiką Kaune jie gyveno labai vargingai – tik iš sūnaus Vlado stipendijos.

1952 m. Petras Kuzmickas, dar nesibaigus tremties laikui, netikėtai atvyko į Lietuvą dalyvauti sūnaus Vlado vestuvėse, kuris jau buvo baigęs Kūno kultūros institutą ir gavo paskyrimą dirbti Vilniuje. Po Vlado vestuvių Petras ir Olga Kuzmickai drauge išvyko į Vorkutą. Iš kalėjimo ir tremties jie grįžo 1958 m. ir apsigyveno Vilniuje pas sūnų Vladą Petras Kuzmickas buvo nors ir susilpnėjusios sveikatos, bet dvasiškai nepalūžęs domėjosi Lietuvos gyvenimu ir tarptautiniais įvykiais. Neilgai teko laimė jiems drauge gyventi Lietuvoje. Mokytojas Petras Kuzmickas mirė 1964 m. balandžio 30 d. nuo pasikartojusio širdies infarkto. Palaidotas Vilniuje, Saulės kapinėse.

Palaidojusi vyrą Olga Kuzmickienė gyveno sūnaus Vlado šeimoje. Ten turėjo savo atskirą kambarėlį, tačiau jautėsi vieniša ir retkarčiais susiruošdavo aplankyti savo giminaičius. Vaikščiojo pasiremdama lazdele ir žingsniai jau nebuvo tokie greiti. 1980 m. vasarą, sulaukusi 82 metų sunegalavusi Olga Kuzmickienė buvo paguldyta į Vilniaus Antakalnio ligoninę, kur netrukus ir mirė. Olga Kuzmickienė palaidota šalia savo vyro Petro Kuzmicko Vilniaus Saulės kapinėse.

Minėdami iškilaus Dusetų šviesuolio, mokytojo, visuomenės veikėjo Petro Kuzmicko atminimą prisiminkime ir jo gyvenimo moterį Olgą Kuzmickienę, kuri suradusi Lietuvoje savo tėvynę, ją mylėjo, jai dirbo ir nusipelnė mūsų pagarbos ir meilės.

Marija VARENBERGIENĖ