Kiekvieno žmogaus apsisprendimas yra rizika

Skaitytojų aptarnavimo skyriaus Mokslo literatūros abonemente parengta spaudinių paroda, skirta Antano Maceinos, filosofo, kultūros tyrinėtojo, 110-osioms  gimimo metinėms paminėti.

Antanas Maceina gimė 1908 m. sausio 27 d. Bagrėne, Ašmintos valsčiuje, Marijampolės apskrityje. Lankė pradžios mokyklą Juodaraistyje. Mokėsi Prienų gimnazijoje, Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1928–1932 m. Kauno Vytauto Didžiojo universitete(VDU) studijavo lietuvių ir vokiečių kalbas. Seminarijos rektoriaus patartas, nepriėmė šventimų ir vėl 1930 m. grįžo į universitetą. Pakviestas filosofo Stasio Šalkauskio, studijavo filosofiją ir pedagogiką. Studijuodamas 1930 m. pirmininkavo Ateitininkų meno draugijai „Šatrija“. 1932–1935 m. studijas gilino Liuvene, Fribūre, Strasbūre ir Briuselyje. 1933 m. vedė menotyrininkę, universiteto dėstytoją Juliją Tverskaitę. 1934 m., Stasio Šalkauskio vadovaujamas, apgynė disertaciją „Tautinis auklėjimas“, tapdamas filosofijos daktaru. 1935 m. apgynė privatdocento habilitacinį darbą „Ugdomasis veikimas“. 1935–1940 m. dėstė VDU pedagogikos disciplinas, epizodinius kultūros filosofijos kursus. Traukėsi į Vakarus (pirmąkart 1940m., antrąkart 1944m.).

Antano Maceinos filosofija prasideda nuo ankstyvo susidūrimo su nelaimėmis, kada jis pradeda kelti klausimus, kurie yra vis naujų klausimų pradžia. Stipriai išgyvendamas ankstyvą motinos mirtį, tėvo antrąsias vedybas, ankstyvą išvykimą iš namų, nuolat lydinčią vienatvę, pašalinimą iš seminarijos, nors joje jis mokėsi vienais penketais, klausimo sprendimą, ką pasirinkti –pasauliečio ar kunigo gyvenimą, norėdamas susivokti, kas atsitiko, jis pirmiausia ir ima klausinėti, bandydamas išsiaiškinti tų nuolat jį lydėjusių nelaimių priežastis. Įstojus į kunigų seminariją tas klausinėjimas tapo nuolatine būsena, nes „neklausinėti jis jau nebegalėjo“. Antano Maceinos kūryboje ryškūs du tarpsniai: iki nepriklausomybės netekimo ir jos netekus. Iš pradžių mąstytojo dėmesį patraukė kultūrologija ir socialiniai klausimai, vėliau – žmogiškoji būtis. Filosofo kūryba kyla iš pačios būties gelmių, ir jo kūrybinio pašaukimo būtų neįmanoma paaiškinti nesiremiant Dievu. Dievas, savo Kūrybos metu, apsireiškė žmoguje, kaip viename iš tobuliausių savo kūrinių, kurioje įsispaudusios Kūrėjo pėdos.

A. Maceina sugebėjo pateisinti savo mintis, visą savo gyvenimą šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją atiduodavęs kūrybai, savo kūryba palietęs daugybę gyvenimo sričių – kūrė tautinę mokyklą, idealios šeimos ir valstybės pagrindus, lietuviškąją kultūrą, poeziją, savitą filosofiją. Žinomi veikalai: „Asmuo ir istorija“, „Jobo drama“, „Didieji dabarties klausimai“, „Filosofijos kilmė ir prasmė“, „Kaino prisikėlimas“, „Kultūra ir žmogus“, „Kultūros filosofijos įvadas“, „Kultūros sintezė ir lietuviškoji kultūra“, „Pirminės kultūros pagrindai“, „Prometėjizmo persvara dabarties kultūroje“ ir kt. Mirė 1987 m. sausio 27 d. Miunsteryje, Vokietija.

Parengė Lidija KISELIOVA,

Zarasų viešosios bibliotekos vyresn. bibliotekininkė