Viktorija Daujotytė. Šlovė gyvenimui, kad tęsiasi

Maloniai kviečiame apsilankyti Antano Sutkaus fotoparodoje „Lietuvos žmonės“. Paroda eksponuojama Zarasų viešosios bibliotekos galerijoje gruodžio 7 d. – vasario 9 d.

„Lietuvos žmonės“ yra pagrindinis Sutkaus fotografijų ovalas, tokia gyvybinė erdvė, pripildyta žvilgsnių, žingsnių, kūnų, drabužių ant kūnų, likimų. Gyvas, pulsuojantis ovalas, galįs keisti savo apribus, fotografijas, bet išlaikyti turinio esmę: Lietuva buvo, yra, tad ir bus, nes ji yra žmonės, jų gyvenimai, jei ir patys varganiausi, patys vargingiausi, bet gyvi, pratęsę, prasitęsę, tebesitęsiantys. Tad garbė gyvenimui, svarbiausiai jo galiai – išlikti prasitęsiant. Ir todėl kelioms mintims apie „Lietuvos žmones“ epigrafas iš Milošo, iš labai brangaus santykio su tuo, ką jis savo Šeteniuose išvydo po daugelio metų: nebėra namo, bet yra dar parkas, nors ir be senųjų medžių, nugriautas svirnas, nebėra liepų alėjos, bet tokios pačios kelio vėžės pakalnėn. Ir kyla dūmelis iš negrabiai suręsto barakėlio – gyvenimas gyvas, gyvenimas tęsiasi, šlovė jam, kad tęsiasi taip, kaip išgali. Garbė ir Milošui, dėkingi jam ne tik už kūrybą, bet ir už tai, kad po penkiasdešimties nelaisvos Lietuvos metų, daug ko neberadęs ir apleistoje, sunykusioje savo gimtinėje, nenusigręžė nuo jos, o pašlovino ir tą menką gyvybės dūmelį (o juk regėjome ir savo emigrantų, su sočia panieka žvelgusių į lyg kitoje laiko juostoje likusį kraštą).

Savo temą – Lietuvos žmones – atrasti Sutkui padėjo tas pats, iš Milošo atpažįstamas, bet ir kitus didžiuosius mūsų to laiko kūrėjus persmelkęs moralumas, kurį vadiname meile gyvenimui. Lyg ir šablonas, kurio jau privengiame, bet juk susidaręs iš pačių gyviausių, pačių gyvybingiausių formų. Justino Marcinkevičiaus „Gyvenimas“ (1977):

tarytum ranka palytėjo
tarytum sukluso manim
viršūnėm viršūnėm nuėjo
sugrįžo sugrįžo šaknim

Ketureilis, lyg fotografijos rėmas, ryškaus vizualumo, medžio formos. Gimęs iš akimirkos, kai gyvenimas prigludo, prisiglaudė, pertekėjo kūnu. Iš to paties gyvenimo švelnaus prisiglaudimo ir pačiomis sunkiausiomis, dažnai neviltingomis gyvenimo aplinkybėmis, yra ir puikiosios Sutkaus fotografijos, dar iš praėjusio amžiaus 7 dešimtmečio vidurio – „Tėvo ranka“ (akimirka, pagauta Ignalinoje) ir „Motinos ranka“ –­ po poros metų Vilniuje. Kūrėjas turi išlaikyti savyje tos prisiglaudimo būsenos prasitęsimą, kad staigiai sureaguotų į tai, ką mato, kad spėtų tą akimirką pagauti, užfiksuoti, lyg prijungti prie ankstesnio pasakojimo, sustiprinti siužetinę liniją, ją pratęsti.

Pasakoti gyvenimą, jei ir su pertrūkiais, tai ištisai, tai punktyriškai. Tokio masto fotografai kaip Sutkus yra pasakotojai. Sutkus dar ir epikas, siužetiškas, formuojantis kadrus taip, kad gyvenimas lyg savaime pasakotųsi – pats: kaip pasakojasi kasdienė Dzūkijos kaimo gatvė, nereginčios vaiko akys, plastilino dėžutė, kalbanti už kurčnebylius, liūdnų akių pionierius; jau į vaikus, į vaikų likimus perkeltos ideologinės manipuliacijos žmonėmis, laužiusios, luošinusios likimus. Fotografijos prozininkas yra Sutkus –­ maždaug kaip Romualdas Granauskas, „Baltą vainiką juodam garvežiui“ pirmiausia kūręs kaip kadrus filmo juostai.

„Lietuviška šeimyna“ – motina su savo keturiais berniukais ir mergyte, pasisodinta ant kelių, o virš jų ant lentynos džiūsta devyni balti sūriai ir pakabintas klebetas (virvėms vyti). Nealkani, aprengti, motina tokia šviesiaveidė, ir vaikai visi į ją panašūs. Ir Granauskas galėtų iš čia pradėti pasakoti, gal labiausiai nuo tų sienojų, išbalusių ir suskilinėjusių taip, kaip skilinės džiūdami sūriai ir daugės raukšlių tos šviesiaveidės moters veide. Tai yra lietuviška. Ta šeimyna, tie veidai, sūriai, tie šviesūs sienojai, ir to negalima nei atimti, nei sunaikinti. Tą žinojo Granauskas, žino ir Sutkus. Žinojo ir šviesesni rusų intelektualai, kai 9 dešimtmečio vidury prabilo apie lietuvišką fotografijos mokyklą. Mintis iš Levo Aninskio, kritiko, pirmaeilio literato, apybraižos, skurdžiai išleistos Lietuvoje 1984 m. „metodinės mokymo priemonės“ pavidalu. Lietuviškoji fotografijos mokykla tada jau buvo ryški, ryškūs svarbieji jos vardai. Sutkus –­ vadas, pirmeivis (rodos, kad Petrui Dirgėlai priklauso šios sąvokos rezistencinės prasmės atodanga). Yra (ir šiame albume) nuotrauka „Galina ir Vitas Luckus“ (Kaunas, 1964) – Luckus pridengtas pasvirusio, lyg jį užgriūvančio medžio. Bet jaunos moters veidas –­ šviesus ir gyvas. Luckaus fotografija –­ kitas pasaulio ir jo matymo būdas, bet ir jis priklauso lietuviškumui, niekuo neapribojamam.

Sutkus yra daugiau nei fotografas, jis turėjo (jautė, ne visada tai ir pats žinodamas) vykdyti misiją – pasakoti Lietuvos žmonių gyvenimus, pasakoti, kad pasakojimas nenutrūktų, kad būtų vis papildomas – žemdirbio veidu, vaiko žvilgsniu, tėvo vežimu, susitikimais, pasimatymais, vienišumu, viltimis, džiaugsmais, prisiglaudimais, didžiaisiais miestais, miesteliais, kaimais. Mes turime vaikų, tokių nevaikiškai rimtų, jie užaugs, ir aukštaičių Salakas turi savo ryškių „kavalierių“, kaip visada turėjo, ir gyvenimas yra mūsų visų – neatimamas, nesunaikinamas. Ir meno mokyklos suteiks gabiesiems galimybę kilti iki meno kūrybos; gal ir tai mergytei, kuri rankomis dengiasi savo dar vaikišką krūtinę. Ir taip gali būti nusakyta Sutkaus fotografinio kelio esmė.

Maždaug nuo 1958 m. prasidėjo Sutkaus „Lietuvos žmonių“ kūryba, ir 1959 m. – kokia ankstyva sėkmė – padaryta viena iš pasaulyje žinomiausių jo nuotraukų – „Maratonas Universiteto gatvėje“. Intensyvi kūryba, kuri yra pasibaigusi kaip fotografijų dauginimas, bet nepasibaigusi kaip senųjų kadrų kėlimas į dienos šviesą, jų ryškinimas kintančio, besikeičiančio gyvenimo šviesoje, vis stiprėjant poreikiui susitikti ir su tuo, kas buvo, kas galėjo būti. Sutkus, kaip ir visa ryškioji to paties laiko fotografų plejada, liudija Lietuvą, jos apardytą, sužalotą, sužeistą, bet nepradingusią tapatybę. LTSR –­ kažkokiose „sutartyse“, „konstitucijose“, „Tiesos“ vedamuosiuose, režimą aptarnaujančių „kūryboje“, „kolchozuose“, „vadų“ port­retuose, o gyvenime – ir ta pati Lietuva, tas pats kraštovaizdis, kad ir melioruojamas, tie patys žmonės, kad ir liūdnais, skausmingais veidais. Kaip ta moteris iš „Dzūkijos gatvės“, gal su sūnaus išaugta palaidine sugedusiais užtrauktukais, tamsia skarele, jau ruduo, prikritę lapų, ir tos moters rūpesčio ar net gėlos neišjudina, neišblaško fotoobjektyvas; ėjo ta tuščia gatve, ėjo ir stabtelėjo, kažką atsiminė, susinėrė rankas. Didžioji nuostaba, tikriausiai ir lemianti Sutkaus fotografijų įspūdį, – mato, labai įdėmiai žvelgia į tai, ką fotografuoja, o lieka nematomas.

Gyvenimas nuolat režisuojamas: režisūros yra gyvenimo provokacijos – atsiverk, pasirodyk. Bet gyvenimas labiau pasirodo iš malonės, o ne iš prievartos. Ne iš gyvenimui primestos ideologijos, o iš savaiminės, iš gyvenimo šaknų išaugusios programos, kurią labiausiai ir jaučia kūrybingi žmonės. Kūrybos moralumas yra labai aukštas kriterijus. Moralinės kūrėjo nuostatos niekuo nepakeičiamos. Kai kurios Sutkaus fotografijos (tarp jų – „Tėvo ranka“ ir „Motinos ranka“) yra programinės, didžio humanistinio patoso (visai pritildyto, gal ir bebalsio): leiskite vaikui augti, laikantis už tėvo, motinos, leiskite glaustis, kol to būtinai reikia, neatimkite, nemėginkite kuo nors tų rankų, tų pirštų pakeisti. Vaikų psichologiniai portretai – vyriškumo ir moteriškumo pradžių, rūpestingų, prižiūrėtų. Bet ir jų tėvų, – puikios vaizdinės metonimijos, kai iš kūno dalies tiesiog jauste jaučiama visuma, visas žmogus. Taip yra visose geriausiose Sutkaus fotografijose – net tolimesni planai, jau nekalbant apie antrąjį, yra individualizuoti. Ir tėvo, ir sūnaus „kostiumai“, tikriausiai abiejų ir balti marškiniai, tėvo ranka tvirtai suimta, matyti net iššokę krumpliukai, berniuko veidas atviras, bet lūpos kietai sučiauptos, – galbūt tai abiem sunki akimirka, gal ir grėsmės, kurią jaučia sūnus, bet ir jos įveika, tie vyrai yra dviese, abudu. Mergytės visas kūnelis minkštas, glaudus, berniukas laikosi už tėvo, mergytė glaudžiasi prie motinos rankos iš didžiausio patiklumo, meilės, jos baltas kaspinas išnyksta baltoje motinos bliuzelės rankovėje. Panašiai apsirengusios: šviesios bliuzelės, tamsūs sijonai. Mergytės bliuzelė taip išlyginta, kaip tik anais laikais sugebėdavo rūpestingosios motinos, užlygindavusios, užglaistydavusios ir skurdą, ir suadytą, sulopytą vietą, plaukučiai pakirpti, išplauti, sušukuoti. Veidukas rimtas, mąslus, abiem rankelėm laikosi motinos pirštų, net veiduku prigludusi. Turėtų būti dar jauni – ir tas tėvas, ir ta motina, juk vaikai dar maži, galėtų būti gimę praėjusio amžiaus 4 dešimtmečio pabaigoj, maždaug tos pačios kartos kaip ir pats fotografuojantis. Ten, kur išsilaiko tokie patiklūs tėvų ir vaikų santykiai, gyvenimas apskritai yra patikimas, kad ir koks sunkus jis būtų, kad ir kaip, net keliagubai, būtų okupuotas. Vidinės, pačios jautriausios gyvenimo formos, visais atvejais lieka pačių žmonių valioje. Tos ryškios vaizdo vertikalės, tėvai nei lenkiasi, nei kalbina, nei glosto, vaikas pats pasirenka savo padėtį tėvo ar motinos atžvilgiu, savo būseną atitinkantį judesį. Vaikų būsenų laisvumas, savarankiškumas yra svarbiausia jų augimo, brendimo sąlyga. Ir Sutkaus kadrai tai „žino“. Meist­rystė – fotografuojančio būsenos pertekėjimas į fotografiją, į kūnus, veidus, daiktus. Kad pertekėtų, reikia stipraus kontakto.