Nuo rūgpienio su bulvėmis iki frako su fantazija

Įgyvendinamas dviejų metų projektas „Istoriniai literatūriniai personažai Zarasų viešosios bibliotekos languose“, kuriame daug dėmesio skiriama Lietuvos istorijos šimtmečio kelionei, analizuojant mūsų gyvenimo pokyčius – literatūros, istorijos, buities, kas veikia mūsų savimonę, ugdo pasididžiavimą savo šalimi. Lapkričio 17 dieną Istorinės Lietuvos Respublikos prezidentūros Kaune muziejininkė Justina Minelgaitė Zarasų Pauliaus Širvio progimnazijos, Zarasų „Ąžuolo“ gimnazijos moksleiviams ir besidomintiems zarasiečiams skaitė paskaitą apie maitinimosi kultūrą Laikinojoje Lietuvos sostinėje tarpukaryje bei surengė nuotaikingą, azartišką edukacinę programą „Aprangos kodas Laikinojoje sostinėje“.

1919-1940 m. Kaunas tapo laikinąja Lietuvos valstybės sostine. Jeigu prieš šimtą metų vaikščiotume Kauno gatvėmis, pamatytume nuo keturiasdešimt iki šešiasdešimt skambius pavadinimus turinčias maitinimo įstaigas – restoraną Variete „Miramaras“, „Bar pale ale. Pirmaeilinis dansingą – barą", Šabapo ir Šilaikio restoraną cukrainę, lietuviškus patriotiškus restoranus „Laisvė“, „Metropolis“, „Aušra“, „Bijūnas“, „Ąžuolynas“. Tuo tarpu Zarasuose buvo įkurtas klaipėdiškio „Auto stotyje bufetas“, „Rambyno klubas“, kuriame be maisto ir gėrimų tiekė vėžius, vaisvandenių dirbtuvė „Viltis“, H. Grinmanienės arbatinė ir užvažiavimo namai.

Įdomu tai, kad kavinėse buvo galima užsisakyti tik gėrimų ir desertų, o restoranuose buvo siūloma ir karštųjų patiekalų, ir užkandžių, ir įvairių stipriųjų gėrimų. Klientus viliodavo amerikiečių, graikų, olandų, rusų virtuvių patiekalais, galima būdavo paragauti tetervinų, kiškių, kurapkų ir kt.

Kiek kainuodavo pietūs ir kiek uždirbdavo žmonės tarpukaryje? I rūšies restorane galima būdavo papietauti už 2–5 Lt, II–III rūšies restoranuose – už 1,30–2 Lt. Stiprieji gėrimai kainuodavo 2–4 Lt, užsienietiški net iki 50 Lt. Auditorija labai nustebo, kai sužinojo, kad Zarasų krašto žemės ūkio darbininkas uždirbdavo daugiau, t. y. 270 Lt per metus, nei Kauno žemdirbys, kuris uždirbdavo 225 Lt per metus.

Be maitinimo paslaugų, restoranai organizuodavo įvairių užsienio atlikėjų pasirodymus. Kiekvienas restoranas turėjo savo orkestrą, vyko privačių asmenų pokyliai. Ketvirtajame dešimtmetyje atsirado policiniai numeriai – bent viena šeštoji atliekamų kūrinių turėjo būti lietuvių kalba, taip buvo skatinama lietuviška atlikėjų programa. Madingais tapo įvairių profesijų atstovų susiėjimai, vadinami „five-o-clock‘ais“ – penktos valandos arbatėlės.

Po paskaitos Justina Minelgaitė su I ir II klasės gimnazistais žaidė smagų istorinį žaidimą. Dalyviams buvo skiriama užduotis: pagal laikinosios sostinės aprangos kodą suruošti į pokylį  porą – vyrą ir moterį. Aprangą bei aksesuarus komandos galėjo pirkti už iš „banko" gautus pinigus – litus, kuriuos jie gavo už teisingai atliktas užduotis ar atsakymus į klausimus apie aprangos dėvėjimo ypatybes tarpukario Kaune. Edukacinė programa moksleiviams paliko didelį įspūdį, nes sužinojo, kokios spalvos kojinės nedera prie frako, kiek pinigų vienai vakarinei sukniai turėjo išleisti save gerbianti Kauno dama ir džentelmenas, kas yra „fantazija“, kas yra „eilutė“, kuo skiriasi cilindras nuo katilėlio, kodėl vyrai pokylio metu turėjo nešioti baltas pirštines.

Nuoširdžiai dėkojame Justinai Minelgaitei ir mokyklų moksleiviams bei mokytojams už bendradarbiavimą ir smagiai praleistą laiką drauge.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

Inesa DUMBRAVIENĖ,
Zarasų viešosios bibliotekos atstovė ryšiams su visuomene
nuotraukos autorės