Ką mums reiškia būti aisčių palikuonimis? Knygos „Aisčių dvasinės tapatybės beieškant“ sutiktuvės Dusetų K. Būgos bibliotekoje

Lapkričio 8 dieną Dusetų K. Būgos biblioteka sulaukė gražaus būrelio svečių iš Vilniaus, Molėtų, Utenos. Tai Lietuvos antropoteosofų draugijos nariai, atvykę papasakoti dusetiškiams apie ekspediciją į Graikijos salą Samotrakę, kurioje buvo ieškota mūsų protėvių aisčių pėdsakų.

Svečius pristatė Antropoteosofų draugijos narė gydytoja Jurga Baikauskienė. Renginį pradėjusi istorikė Jurgita Girkantaitė-Rumšienė pirmiausia paklausinėjo susirinkusiųjų, kokias lietuvių kilmės teorijas žinome. Juk lietuviai kildinami iš trakų, frigų, romėnų (Palemono legenda) genčių, taip pat egzistuoja vadinamoji sarmatų teorija, kildinanti lietuvius iš sarmatų karių. Neretai šios teorijos grindžiamos ne konkrečiais istoriniais, moksliniais faktais, bet jas žadina noras pasijusti ne prastesne tauta už kitas Europos tautas. Šis troškimas itin sustiprėjo Abiejų Tautų Respublikos laikais, kai imta rimčiau svarstyti apie lietuvių ir lenkų tautinę tapatybę.

Iš J. Girkantaitės-Rumšienės žodį perėmė edukologė Violeta Skinderienė. Ji papasakojo, kad visą gyvenimą rūpėjo klausimai, kokie buvo mūsų protėviai. Ar puslaukiniai, kaip kartais vaizduojama senuose istorijos vadovėliuose, primityviais įrankiais dirbantys žemę, ar aukštos dvasinės kultūros žmonės? Kokį indėlį mes esame įdėję į vakarų Europos kultūrą?

Laimingo atsitiktinumo dėka 2015 m. vieni žmonės iš Lietuvos viešėjo Samotrakės saloje Graikijoje, ir jiems apsilankius šventyklos muziejuje jos darbuotojas pasiteiravo, iš kur atvykę. Pasakius, jog iš Lietuvos, darbuotojas atsakė: „Tai jūs namie.“ Pasirodo, čia kartoje iš kartos perduodama žinia, jog apie 1700 m. pr. Kr. čionai atvyko žmonės iš Lietuvos, tai buvo aukšti šviesiaplaukiai mėlynakiai vyrai, vienuoliai, apsigyvenę aukštame kalne. Vėliau jie susimaišė su graikais, ir dabar jų palikuonys vadinami trakais. Tad 2016 ir 2017 m. buvo surengta 34 žmonių ekspedicija. Po ekspedicijos sukurtas filmas, kurio ištraukos buvo rodomos Dusetų bibliotekoje. Šie vaizdai leido pakeliauti drauge su ekspedicijos dalyviais, pamatyti uolą, kurią salos gyventojai iki šiol vadina Trakų pilimi, taip pat vietas, kur galėjo būti mūsų protėvių šventyklos. Kelionės įspūdžius gyvai išgirdome ir iš ekspedicijos dalyvių, apsilankiusių Dusetose. Ekspedicijos tikslas – ne vien mokslo duomenų paieška, bet ir dvasinės tautos šaknų paieškos. Ekspedicijoje dalyvavo įvairiausių profesijų žmonės – istorikai, mokytojai, filologai, ir visus juos siejo tikslas išgirsti protėvių šauksmą ir atsakyti sau į klausimą, ką tai reiškia būti aisčiu, ką mums visiems reiškia mūsų šaknys.

Pasižiūrėjus fragmentų iš filmo, prisiminimais dalijosi ekspedicijos dalyviai – ugniagesys gelbėtojas Vytautas Verbickas iš Molėtų kvietė patikėti tuo, kad esame viena iš seniausių Europos tautų, ir tam nereikia laukti mokslinių įrodymų, – jie anksčiau ar vėliau bus. Vytautas kalbėjo apie šaknų svarbą žmogui. Juk kuo medžio šaknys gilesnės, tuo lengviau jis ištveria sausras, sunkumus; taip yra ir su tauta. Žinantis savo šaknis ir tikintis vertybėmis žmogus yra nepalaužiamas.

Dar vienas ekspedicijos dalyvis, lietuvių ir graikų filologijos studentas iš Žemaitijos Deivydas Jonelis, į renginį atvykęs su tautine juosta ir lietuviškomis kanklėmis, bandė auditorijai atsakyti į klausimą, ką jam asmeniškai reiškia būti aisčiu. Išoriniai simboliai, tokie kaip tautinis kostiumas, gintaras, juosta – dar ne viskas. Svarbu vertybiniai dalykai, svarbu atsigręžti į šviesius dalykus, gyventi vienybėje su Dievu. Deivydas pasakojo, jog mūsų protėviai turėjo daug savybių, kuriomis galime sekti. Į juos galime atsigręžti, pasimokyti. Turime ieškoti vienybės su gamta, nes juk ir mūsų protėviams akmuo, medis buvo tam tikrai gyvybės forma, tarsi draugas. Savo gyvenimuose visuomet turime klausti: kas yra tikra? Kas yra mano tėvai, protėviai? Kas yra mano šaknys? Kas man yra Lietuva? Kaip ja galiu pasirūpinti? Būti aisčiu – tai pilnatvė, sakė Deivydas. Bibliotekoje susirinkę gimnazijos moksleiviai nuščiuvę klausėsi nedaug už juos vyresnio jaunuolio. Regis, šis nuoširdus, paprastas, gilus kalbėjimas pasiekė jų širdis.

Renginio pabaigoje apie knygą, kurioje sudėti ekspedicijos į Samotrakės salą pasakojimai, nuotraukos, atsiliepė skaitytoja Rita Jacevičienė iš Vilniaus. Ji sakė, jog tai knyga ieškotojui, mąstytojui, ieškančiam kelio į save, knyga tam, kam svarbi tautos ir visos žemės ateitis. Laikas atverti širdis, sakė Rita.

Knygą „Aisčių dvasinės tapatybės beieškant“ su filmo DVD galima rasti Dusetų bibliotekoje. Ekspedicijos dalyviai minėjo, jog rengiama ir antroji knyga. Ir ją išleidus žadėjo dar kartą atvykti į mūsų kraštą pasikalbėti apie tai, kas visiems mums be galo svarbu.

Indrė Klimkaitė
nuotraukos E. Gaižiuvienės