Zarasų viešojoje bibliotekoje mini kolekcijų paroda

Zarasų viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo ir Vaikų literatūros skyrius papuošė spalvingi, nuotaikingi kolekciniai rinkiniai. Akį traukia medžiaginės rankų darbo ir porcelianinės lėlytės, originalių keramikinių pipirinių ir druskinių duetai, į kuriuos pažvelgęs pradedi šypsotis.
Kalbiname šių kolekcijų savininkę, aktyvią bibliotekos skaitytoją Gražiną Zolotuchiną

Čia matome tik nedidelę dalelę Jūsų kolekcinių rinkinių. Ko dar nežinome?
Šiuos virtuvinius rinkinukus druskai ir pipirams lengviausia atnešti, kaip ir mažąsias porceliano lėlytes bei skudurinukes, tad mielai priėmiau pasiūlymą juos parodyti Zarasų viešosios bibliotekos didiesiems ir mažiesiems lankytojams. O nežinote to, kad kažką panašaus, ko gero, rastume dažnoje šeimoje. Juk kuo ilgiau ir darniau šeima gyvena, tuo daugiau sukaupia įvairių mielų daikčiukų – tokių mini kolekcijų.

Kaip Jūs pati apibūdintumėte savo kolekcijas?
Tų per daugelį metų susikaupusių namuose mielų daikčiukų negaliu vadinti rimtomis kolekcijomis, juolab, kad kai kurios iš jų gimė spontaniškai ir net prieš mano pačios valią. Juk nei vienai šeimininkei nereikia tiek druskinių ir pipirinių, kiek jų susikaupė mano virtuvėje. Man tereikėjo vieną kartą pasidžiaugti originaliu rinkinuku, kai jie pradėjo plūste plūsti gimtadienių ar kitų švenčių progomis...Kolekcija galiu pavadinti tik surinktas metalines dėžutes su retro piešinukais ir iš dalies – lėles.

Kada užsikrėtėte kolekcionavimo „virusu", arba nuo ko viskas prasidėjo?
Pirmųjų šeimyninio gyvenimo metinių proga gavome dovanų nediduką, medinį, tautodailininko raižiniais puoštą indelį druskai ir pipirams bei medinę pakabą-pelėdą, kuri iki šiol ištikimai tarnauja, o štai druskinė nusičiupinėjo, tapo neišvaizdi, tad jau gerus porą metų „gyvena" gailimų išmesti daiktų dėžėje. Ko norėti – jai jau per 40 metų...
Gavę butą su šviesaus atminimo vyru ieškojome ne tik originalių, bet ir akiai mielų daikčiukų buičiai pagražinti. Vyresnės ir mano kartos žmonės prisimena, kad praėjusio šimtmečio 80-aisiais jų tikrai reikėjo gerokai paieškoti. Taip virtuvėje atsirado parodėlėje eksponuojama druskinė-virėjo galva, o 2001-ųjų vasarą, dukrelėms savarankiškai paviešėjus Sankt Peterburge, namuose apsigyveno vištų šeimynėlė – penkių indelių rinkinukas prieskoniams. Mes taip nuoširdžiai juo džiaugėmės, kad tą spėjo įsidėmėti mūsų artimieji. Nuo to viskas ir prasidėjo...

Kaip į kolekcionavimą žiūri šeima?
Sakyčiau, kad dvejopai. Kai tos pačios paskirties indeliai ar kiti niekučiai atkeliauja kasmet, visiems šeimos nariams džiaugsmo maža, tačiau kai iš kelionių jie patys kažką panašaus atveža, tuomet lyg ir smagu, nors ir keblu viską sutalpinti.
Mano susidomėjimui metalinėmis dėžutėmis labai pritarė amžinatilsį vyras. Pirmąsias su saldainiais dukrelėms jis pats ir atvežė iš Vokietijos antroje praėjusio šimtmečio 80-ųjų pusėje. Vėliau abu „medžiojome" jas Vokietijos parduotuvėse ir „blusturgiuose". O štai lėlių kolekcija be manęs nė vienam šeimos nariui nerūpi. Tiesa, 2014-ųjų žiemą mano rankomis susuktos skudurinukės vyrą labai domino...

Ką Jums suteikia kolekcionavimas?
Keblus klausimas, nes nesu tikroji kolekcininkė, kuri turėtų daug informacijos apie sukauptus daiktelius. Metalinės saldumynų dėžutės su retro paveiksliukais man mielos mažais istorijos blyksniais – kažkada buvo taip ir daugiau to nebebus, o štai lėlės... Vaikystėje jų beveik neturėjau. Tik gimus sesutei atsirado viena kita, bet sesutės rankose „žuvo" labai branginta, iš Maskvos man, ketverių mergikei, atvežta mokanti verkti ir su tikrais plaukais lėlė. Iki šiol pamenu, kaip gailiai ją apverkiau, gal todėl išsaugojau savo dukrelių lėles, vis papildydama jų šeimyną kokia nors originalia ir nebrangia užsienietiška lėle iš „blusturgio", kur galima rasti tikrai vertingų ir su istorija lėlių, tačiau dažniausiai jų kaina prasideda nuo 70 eurų.

Ar ateityje bus vietos naujoms kolekcijoms?
Nenorėčiau, kad spontaniškai vėl kauptųsi kažkokie mažmožiai, todėl dėl to perspėjau artimiausius giminaičius. Pakaks, kad rimtai susidomėjau skiautiniais ir, ko gero, tai bus paskutinė širdies kolekcija...
Parodos veiks iki gruodžio mėn. pabaigos. Kviečiame apsilankyti!

Parengė Jolanta Lementauskienė, Zarasų viešoji biblioteka

Nuotrauka Rasos Juršienės