Laiko pėdomis – atgal į praeitį

Liepos 5 d. Dusetų K. Būgos gimnazijoje įvyko Angelės Braknienės trečiosios knygos „Jaunystės pėdos" sutiktuvės. Mokytoja, literatė Leokadija Malcienė renginį pradėjo poeto B. Brazdžionio posmeliu bei padėka susirinkusiems žmonėms: „Baltas baltas, kaip vyšnios viršūnė,/

žydro veido, kaip žydras dangus, /kaip vėlė, kaip vėlė nemarūnė / per pasaulį keliauja žmogus."
Ačiū, kad nepagailėjote laiko ir apsilankėt gražioje šventėje, juk kiekviena knyga – tai šventė skaitytojui. Gal ne visiems pasiseka praeit gyvenimą baltam, su giedru veidu, tačiau nuo pat gimimo, nuo krikšto amforos iki kapo duobės kiekvienas mes keliaujame per gyvenimą. O keliaujant paliekame savo pėdas. Vieni giliau įspaustas, kiti sekliau, tačiau pėdos lieka. O pėdos žmogaus gyvenime – tai jo darbai. Šiandien mes sutinkame gerbiamos Angelės knygą „Jaunystės pėdos". Jos pėdos tikrai liks giliai įspaustos ateinančioms kartoms. Gyvenimas rašo labai sudėtingas, labai įdomias knygas, tiktai reikia mokėti visa tai pastebėti, įžvelgti. Rašytoja Žemaitė yra sakiusi: „Ką rašiau, rašiau ne iš galvos, o iš gyvenimo". Angelė tvirtina panašiai: „Šitoj knygoj nėra nieko išgalvoto, čia viskas paimta iš gyvenimo, viskas buvo toje aplinkoje, kurioje aš gyvenau jaunystėje. Tų žmonių, kuriuos miniu, kaimynai, giminaičiai atseks šiose istorijose prototipus, santykius, įvykius."
A. Braknienė išsamiai pristatė savo knygą „Jaunystės pėdos": „Parašyti knygą sunku, ypač pradėti, bet kai jau pradedi, tada mintys kuriasi pačios. Įvykiai atrodo buvo ne prieš kelis dešimtmečius, o visai visai čia pat neseniai tas viskas įvyko. Mano tikslas palikti rašytinį šaltinį apie to meto gyvenusius darbščius kaimo žmones, kurių jau nėra. Nėra ir tų kaimų, nes jau nebeliko to kaimo net ir trobų. O gyveno žmonės gryčia prie gryčios, pilna ūlyčia buvo basų vaikų. Taigi ne vieną šimtmetį šituos mano paminėtuos kaimuos gyveno žmonės, jie kūrė šeimas, augino vaikus, meldėsi, laidojo savo artimuosius, rėmė vieni kitus džiaugsmo ir nelaimių valandomis. Jie mylėjo žemę, arė, akėjo, sėjo javus, veisė sodus, sodino medžius, laikė gyvulius, rentė erdvius gyvenamuosius namus, tikėdami, kad jais naudosis ne viena ateinanti karta. Taip neatsitiko. Kaimus ištiko tragedija - nebeliko ten namų, nebeliko žmonių."
Knygoje gausu tikrais įvykiais pagrįstų liūdnų ir linksmų istorijų, iš kurių sužinome, kad ir tais, dabar dažnai idealizuojamais laikais, lietuviškame sodžiuje buvo visko – ir didelio savanaudiškumo, nežmoniško gobšumo, ir atlaidumo, pasiaukojimo, beatodairiškos meilės, tragiškus įvykius keitė komiški – taip ir sruvo laikas, nusinešdamas viską, palikdamas tik atgarsius, kurie štai ir sugulė į „Laiko pėdas".

Knygos autorę sveikino gausus būrys dusetiškių, draugų, giminaičių. Dusetų Švč. Trejybės bažnyčios klebonas kan. Stanislovas Krumpliauskas džiaugėsi mūsų krašto šviesuliu: „Angelę Dievas apdovanojo savo malone, pažėręs jai saują talentų. Ir ji jų neužslėpė, kuria gražius dalykus ir dalinasi. Gaila, kad dabar jaunimas knygų neskaito, bet ateis laikas, kai skaitys. Žmonės sėdi savo kiautuose, dejuoja, skundžiasi, o Angelė neužsidaro tarp keturių namo sienų, jos visur pilna, ji visur suspėja. Ačiū, kad Tu esi!"

Ypatingai šiltas Angelės dukrų sveikinimas sujaudino ne tik šventės „kaltininkę", bet ir visus žiūrovus: „Ne gegužį sužydę sodai, ne viduržiemio pūgos verpete pasiklydusios snaigės sidabru dabino tavo plaukus. Tu kaip darbšti skruzdėlė skynei, platinai kelią į gyvenimą, kad paskui mes sugrįžę galėtume pasakyti: ačiū, mama, už pirmąjį vaisių, užaugintą Tavo rūpestingumo, ačiū, mama, už tą pastogę, kurią Tu surentei savo rankomis, ačiū, mama, už viską - ir kad Tu esi, ir kad garsini Dusetas. Iš kur Tavo gabumai, nežinome. Gal kai Mečislovas Reinys Tave keturių metukų Dusetų bažnyčios šventoriuje pakėlė ant rankų - gal taip suteikė Tau tas dvasines vertybes, kurias tu turi..."
Einant gyvenimo ir kūrybos keliu, ne viskas rožėmis klota net ir labai apdovanotam žmogui. Tai simboliškai priminė dukrų mamai įteiktas tortas - atversta knyga „Neišsipildžiusios svajonės".
Knygos autorę, kaip savo partijos bendražygę, pasveikino Zarasų rajono savivaldybės tarybos narys Rimantas Jurevičius. Jis pasidžiaugė Dusetų bendruomene, kuri moka pagerbti savo kraštiečius.

A. Braknienę su gėlių puokštėmis, pačiais nuoširdžiausiais žodžiais sveikino Dusetų literatų klubo „Atgaiva" narės, Antalieptės kraštotyrininkas Vincas Kibirkštis, bibliotekos darbuotojos, kaimynės. Muzikinius kūrinius dovanojo Dusetų kultūros centro meno vadovė Janina Kaškauskienė ir Efrosija Partinauskienė, jų repertuare buvo ir daina A.Braknienės poezijos žodžiais.

Sugiedojus Ilgiausių metų, visi dar ilgai bendravo prie arbatos puodelio, dalinosi įspūdžiais, prisiminimais.

Angelė Viburytė-Braknienė gimė 1924 m. Avižių km. Dusetų valsč., Zarasų apskr., Veronikos ir Benedikto Viburių šeimoje. Jos tėvai buvo išsilavinę ūkininkai. Baigusi Avižių pradinę mokyklą, Dusetų progimnaziją, Angelė įstojo į Rokiškio Tumo-Vaižganto gimnaziją, tačiau mokslus nutraukė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Po karo ji baigė Utenos vakarinę mokyklą, 1949 m. nutekėjo į Paindrės kaimą. Abu su vyru mėgo meną, tad buvo Vozgėlių kaime sukūrę dramos būrelį, kuriame abu vaidino, dainavo. Angelei teko daug kur dirbti, tačiau daugiausiai metų atiduota prekybininkės darbui. Angelė ir Rapolas Braknys užaugino 3 dukras - Juliją, Elvyrą, Audronę.
Auksarankė moteris moka beveik viską – tapo, rašo poeziją ir prozą, audžia, siuvinėja, mezga, siuva, neria, velia iš vilnos, yra puiki šeimininkė. Angelės tapyba buvo atrinkta dalyvauti Nacionalinio muziejaus organizuotoje parodoje tapytojos Monikos Bičiūnienės premijai laimėti. Parodose ji dalyvauja nuo 1978 m. Surengta jau dešimt personalinių parodų. 2010 m. suteiktas tautodailininkės vardas. Moteris daug metų dainavo etnografiniame ansamblyje, tremtinių chore. Yra Dusetų kūrybinės amatų draugijos „Dusetėlė nuo Sartų" garbės narė, literatų klubo „Atgaiva" narė. 2012 m. išleista pirmoji darbų ir poezijos knyga „Kur banguoja Indraja", o 2013 m. prozos knyga „Laiko laiptais".

Vilija Visockienė
Nuotr. autorės