Viltis - gyvenimo palydovė

Kovo 15 – tosios popietę į Dusetų K. Būgos biblioteką susirinko literatų klubo „Atgaiva“ narės, pasirengusios iškilmingoms sutiktuvėms. Tą popietę buvo pristatyta dar vienos mūsų klubo narės Rimtautės Jakaitienės atsiminimų knyga „Ilgas kelias į tremtį“.

Nedideliu tiražu išleista, nedidelės apimties knygelė, tačiau joje – visą ilgą gyvenimą širdyje išnešioti prisiminimai: apie vaikystę, jaunystę, skaudžius tremties metus, meilę šeimai, gimtinei ir Tėvynei. Į šią knygelę sudėta ir nemažai Rimtautės Jakaitienės eilėraščių, kuriuose atsispindi  daugelis širdyje išnešiotų jausmų, nubrėžta brydė per praeitį, atiduota duoklė brangiam gyvenimo draugui Aleksui – jam skirtas visas poezijos skyrius  „Atmintis“.

O mums, literatų kubo narėms, kiekvienos knygos sutiktuvės  tampa įvykiu ir švente, paženklinta bendro laimėjimo džiaugsmu.

Gyvenimas kartais pateikia netikėtus sutapimus.  Skaitant Rimtautės knygelę apie tremtį, man labai prasmingas pasirodė toks sutapimas. 1951 metų birželio 2 dieną, dusetiškė Rimtautė Markelytė ir Aleksas Jakaitis susituokė. Abu jauni, jau įgiję profesijas, rengėsi šviesiam gyvenimui. Tačiau 1951 metų  spalio 2 dieną,  praėjus lygiai 4 mėnesiams nuo jų vestuvių dienos, jiems teko Sovietų valdžios padovanota baisi „povestuvinė kelionė“  Rimtautė rašo: „1951 m. į šią pragaro mašiną pateko ir mūsų šeima. Spalio antrą dieną, vos pradėjus brėkšti, išgirdome stiprų beldimą į duris. Atvėrę duris, pamatėme ginkluotus stribus, apylinkės inspektorių ir Ukmergės kažkokios gamyklos direktorių. Pirmiausiai paėmė pasus ir paskaitė įsakymą, kuris skambėjo taip: „Aukščiausios tarybos nutarimu esate perkeliami už LTSR ribų“. Iš karto nesuvokėme esmės, manėme, kad tai tik košmariškas sapnas, bet tujau pat, paskatinti stribų, ėmėme ruoštis. Tuo metu  vyras dirbo Ukmergės rajono Vidiškių mokykloje mokytoju, o aš med. seserimi. Rodo,  niekam nenusikaltome...

Ėmėme ruoštis, daiktų beveik neturėjome – tik pradėjome šeimyninį gyvenimą. Susiruošėme greitai. Maisto atsargų neturėjome... tačiau atsirado gerų žmonių, kurie nieko nebijodami, pamatę mūsų bėdą, mus sušelpė. Mokyklos direktorius atnešė didžiulį kepalą duonos ir nemažą paltį lašinių. Mano laboratorijos darbuotojai atnešė į dėžutę prikrovę įvairių vaistų ir kitokių medicininių reikmenų, kurie vėliau, beje, labai pravertė. Vyro auklėtiniai, surinkę po vieną rublį, irgi įdėjo mums kelionei 28 rublius...“

Prisiminimų autorė dar daug jautrių įspūdžių papasakojo apie šią jauną šeimą ištikusią nelaimę, apie tremtyje patirtus pažeminimus ir nubraukė nuo skruosto ašaras, kalbėdama, kad deja, ašarų į knygą nesudėsi, kad viskas buvo daug baisiau, negu pajėgė surašyti. Laikas, kalbėjo Rimtautė, jau apgludino pergyvenimų  skausmą. Tiktai viltis, kad gyvenimas keisis, kad ateis laikas, kada galės sugrįžti į Tėvynę, padėjo ištverti visus sunkumus, padėjo išgyventi ir net susilaukti  sūnelio Vidmanto, gimusio šaltojoje Sibiro taigoje.

Nebuvo linkasma ši popietė „Atgaivos“ klubo narėms. Šis pavasaris atnešė daugybę netekčių. Gražiais prisiminimais pagerbėme iškeliavusias į Amžinybę klubo nares Danutę Drebulienę, Onutę Simanavičienę, užjautėme skaudžią netektį išgyvenusią Moniką Matulienę mirus jos vyrui.

Prisiminėme ir iškilaus Lietuvos poeto Justino  Marcinkevičiaus ( mirė 2011 metų vasario 16 – tąją) 11 - tąsias  mirties metines, sakaitėme jo eiles, skaitėme ir jo atminimui skirtas mūsų parašytas eiles.

Pirmosios savo knygos ( autorės prašymu  vadinamos knygele) „Ilgas kelias į tremtį“ aurorė Rimtautė Jakaitienė apglėbusi daugybę gėlių  puokščių, švytėjo džiaugsmu ir leido mums suprasti, kad gal dar ką nors įdomaus parašys – šį kartą savo gimtojo kaimo Eivenių istoriją. Lauksime.

Marija  VARENBERGIENĖ