Ievai Simonaitytei - 120

Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2017-ieji paskelbti Ievos Simonaitytės metais. Skaitytojų aptarnavimo skyriuje veikia literatūros paroda, skirta rašytojos, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėjos Ievos Simonaitytės gimimo 120-osioms metinėms.

Ieva Simonaitytė (Ewa Simoneit) gimė 1897 m. sausio 23 d. Vanaguose yra laikoma žymiausia Klaipėdos krašto gyvenimo rašytoja lietuvių prozoje. Ieva Simonaitytė, būdama penkerių metų, susirgo tuberkulioze, visam gyvenimui liko luoša, negalėjo lankyti mokyklos. Augo be tėvo. Skaityti ir rašyti ją išmokė motina. Skaitė Bibliją, maldaknyges, giesmynus, kalendorius. Jaunystėje, vaikščiodama su lazdomis, ji turėjo dirbti: ganyti svetimas žąsis, prižiūrėti mažus vaikus. 1912–1914 m. I. Simonaitytė gydėsi Angerburge. Iš ten grįžo sustiprėjusi ir vertėsi siuvėjos amatu.

1921 m. I. Simonaitytė persikėlė į Klaipėdą. Remiama A. Bruožio ir kitų patriotų, baigė vakarinius mašinraščio ir stenografijos kursus. Dirbo Lietuvos konsulate, „Ryto“ spaustuvėj, „Prūsų Lietuvių balso“ redakcijoje, vėliau Seimelio raštinėje mašininke ir vertėja. Ten gyvendama įsitraukė į lietuvišką veiklą: dirbo Vanagų lietuvių jaunimo sambūryje „Eglė“, bendradarbiavo „Tilžės keleivyje“ ir kitoje Mažosios Lietuvos lietuviškoje spaudoje.

Literatūrine kūryba pradėjo užsiiminėti veikama I-ojo pasaulinio karo įspūdžių. Pirmąjį kūrinį (eil. „Ak, karas karas išgąsdingas“) išspausdino 1914 m. „Tilžės keleivyje“. Dar bendradarbiavo „Prūsų lietuvių balse“, „Lietuvių ceitungoje“, „Rytojuje“, „Klaipėdos krašto žodyje“, „Lietuvos keleivyje“. Evutės, Eglaitės, Sesutės slapyvardžiais Klaipėdos krašto laikraščiuose paskelbė eilėraščių, apybraižų, apsakymų.

Pripažinimo literatūros pasaulyje susilaukė už romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ (1935 m. paskirta Lietuvos valstybinė literatūros premija). Nuo 1936 m. I. Simonaitytė atsidėjo vien literatūriniam darbui, jai buvo paskirta pensija. 1938–1939 m. rašytoja gydėsi Šveicarijoje. Vokiečiams atplėšus Klaipėdos kraštą, I. Simonaitytė apsigyveno Kaune. Nuo 1963 m. iki mirties I. Simonaitytė gyveno Vilniuje. 1968 m. parašė memuarų knygą „Gretimos istorijėlės“.

Ieva Simonaitytė mirė 1978 m. rugpjūčio 27 d. Vilniuje, palaidota Vilniuje, Antakalnio kapinėse) Jos paskutinis pageidavimas buvo išpildytas ir antkapyje užrašyta: „Jau lazdą padėjau, kelionė baigta“.

I. Simonaitytės kūriniai:
„Aukštujų Šimonių likimas“, 1935 m.,
„Pavasarių audra“, 1938 m.,
„Vilius Karalius“, 1939 m.,
„Be tėvo“, 1941 m.
„Pikčiurnienė“, 1953 m.
„Apysakos“, 1948 m.,
„Pikčiurnienė ir jos sesers“, 1925 m.,
„Paskutinė Kūnėlio kelionė“, 1971 m.
Autobiografinė trilogija „O buvo taip“, 1960 m., „Ne ta pastogė“, 1962 m., „Nebaigta knyga“, 1965

Paroda veiks iki vasario 21 d.

Saulė PELEKIENĖ,
Skaitytojų aptarnavimo sk. vedėja