Jurgis Kunčinas

Skaitytojų aptarnavimo skyriuje parengta literatūros paroda Tas amžinas prasmės norėjimas, skirta Jurgio Kunčino 70-osioms gimimo metinėms. Paroda veiks iki vasario 7 d.

Jurgis Kunčinas – žymus Lietuvos prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas. Kunčinas gimė Alytuje 1947 m. sausio 13 d. Abu jo tėvai pedagogai. Rašė eilėraščius nuo pat mažens. 1964-1968 m. studijavo vokiečių filologiją Vilniaus universitete. Pirmoji rašytojo publikacija pasirodė 1968 m. Kunčinas dirbo įvairių leidinių redakcijose, po nepriklausomybės atkūrimo bendradarbiavo su Lietuvos aidu, Valstiečių laikraščiu, Šiaurės Atėnais.

Kunčinas parašė 7 romanus: Glisono kilpa (Kaunas: Nemunas, 1992), Tūla (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993), Blanchisserie, arba Žvėrynas-Užupis (Vilnius: Tyto alba, 1997), Kilnojamosios Röntgeno stotys (Vilnius: Alma littera, 1998), Kasdien į karą: La strada (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000), Bilė ir kiti (Vilnius: Vaga, 2002), Pjūti fjūūt! arba Netiesų dvaras (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004). Kunčinas taip pat išleido 6 poezijos rinkinius – Takas per girią (Vilnius: Vaga, 1977), Atidėtas rugsėjis (Vilnius: Vaga, 1984), Liepų ratas (Vilnius: Vaga, 1988), Labas, sraige, kur eini? (Vilnius: Vyturys, 1989), Atgimimo kryžius (Alytus, 1990), Namai be žiburių (Vilnius: Vaga, 1991), 7 apsakymų rinkinius – Vaizdas į Mėnulį (Vilnius: Vaga, 1989), Baltųjų sūrių naktis (Vilnius: Amžius, 1995), Menestreliai maksi paltais (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjunga, 1996), Didžiosios Žiurkės šešėlis: [vieno miestelio istorijos] (Vilnius: Spauda, 1996), Laba diena, pone Enrike! (Vilnius: Vaga, 1996), Niekieno namai: [Alytaus novelės] (Alytus: Laikr. „Alytaus naujienos" red., 1999), Užėjau pas draugą: trumpi apsakymai (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003), 4 publicistikos ir satyros rinkinius – Vainikas „soscinei": [apybraižos] (Vilnius: Vaga, 1989), Ašutai iš Gyvenimo Švarko: [liūdnos satyros] (Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios", 1998), Laisvė yra brangi: [satyros, memuarai, įspūdžiai] (Vilnius: Seimo leidykla „Valstybės žinios", 2001), Grožio niekad negana: [satyros] (Vilnius: Pasviręs pasaulis, 2001). Taip pat rašė radijo pjeses bei kino scenarijus. Iš vokiečių kalbos išvertė W. Borcherto, H. Böllio, G. Grasso, R. Musilio, H. Fallados, H. Brocho, E. Canetti, I. Bachmann, M. Reicho-Ranickio, F. Dürrenmatto ir kt. rašytojų kūrinių. Pasak rašytojo našlės Rasos Kunčinienės, po jo mirties yra dar likę rankraščių, tarp jų nebaigtas romanas, dienoraščiai.
Kunčinas buvo apdovanotas „Nemuno" žurnalo premiją už poeziją (1972 m.) ir prozą (1994 m.) bei Alytaus miesto Kultūros premija (1996 m.). Už žymiausią savo kūrinį, romaną Tūlą, 1993 m. Kunčinui buvo skirta Lietuvos rašytojų sąjungos literatūrinė premiją kaip už geriausią metų knygą. 1996 m. jis gavo literatūrinę Vilniaus miesto premiją už novelių rinkinį Laba diena, pone Enrike!.

Jurgio Kunčino kūryba buvo verčiama į įvairias kalbas: anglų, rusų, lenkų, švedų, baltarusių, latvių, estų bei vokiečių. 2004 m. režisierė Agnė Marcinkevičiūtė sukurė apie Kunčiną dokumentį filmą Beveik laimingas.
Kunčinas mirė 2002 m. gruodžio 13 d. ir yra palaidotas Vilniuje Antakalnio kapinių Rašytojų kalnelyje greta Ričardo Gavelio.

Šaltinis: http://www.vilniusliterature.flf.vu.lt/?page_id=64