Išdalinęs save Dievui ir žmonėms

Lapkričio 29 d. Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje įvyko knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“ pristatymas, kuriame dalyvavo jos autorė, žurnalistė Ramunė Sakalauskaitė. Susitikime su skaitytojais ji pristatė knygą ir dalijosi prisiminimais iš ilgamečio bendravimo su monsinjoru.

Prisiminimai, kaip sakė rašytoja, dar labai gyvi, atrodo, lyg vakar viskas nutiko, nors nuo kunigo K. Vasiliausko mirties praėjo 15 metų. Jų draugystė, prasidėjusi Sąjūdžio laikais, tęsiasi iki šiol ir nesvarbu, kad dabar dvasiškas tėvas tik iš aukštybių šypsosi – sielų bendrystė nepavaldi žemiškiems apribojimams. „Ši draugystė buvo išmintingo, apsiskaičiusio, talentingo žmogaus mokymas gyvenimo tiesų“, – pasakojo žurnalistė. Buvusi viena iš monsinjoro „šoferių“, kartu su kun. K. Vasiliausku apvažiavusi visą Lietuvą, dalyvavusi pačiuose įvairiausiuose susitikimuose su pačių skirtingiausių pažiūrų žmonėmis, R. Sakalauskaitė parašė įtaigią knygą, kurioje „atsispindi svarbiausi Lietuvos XX amžiaus įvykiai. Objektyviai, detaliai ir autentiškai pasakojama apie pirmojo atkurtos Arkikatedros klebono nueitą gyvenimo kelią. Knygos autorė remiasi visais žinomais šaltiniais, archyvais, žmonių liudijimais. Parinkdama gausybę citatų, ji brėžia savąją liniją, tačiau jos balsą sustiprina kiti balsai. Prof. Viktorija Daujotytė šią knygą vadina „parankine“ visiems, ateityje ketinantiems rašyti arba tiesiog mąstyti apie šį didžiausią mūsų laikų Lietuvos autoritetą, žmogų, savo visu gyvenimu tvirtinusį Dievo buvimą, tikėjimo ir meilės grynuolį, nė akimirkai neišdavusį savo idealų, sėjusį Dievo karalystę mirtininkų lageriuose, tremtyje, pykčio kupinoje ir pasitikėjimo viens kitu netekusioje Tėvynėje, žmogžudžių ir prisiekusių bedievių širdyse. Anot profesorės, „tai pirmoji patikima biografija, paremta patikrintais, ištyrinėtais, suderintais tarpusavy faktais, ir kartu tai gyvenimas, koks jis buvo“. Poetas Rimvydas Stankevičius: „Bestseleris. Paradoksalu - nors knyga yra parašyta veik be epitetų ir išraiškingų būdvardžių, vengiant skaitančiajam primesti bent kokią autorės emociją, skaitydamas ją nubraukiau ne vieną ašarą, ištryškusią, beje, ne dėl biliūniško graudulio ar atjautos, bet dėl tiesiog pribloškiančios gėrio ir šventumo didybės“.

K. Vasiliauskas gimė 1922 m. balandžio 9 d. Kateliškių kaime, Biržų r. 1941–1946 m. rengėsi tapti kunigu, studijavo Kauno ir Vilniaus kunigų seminarijose. 1946 m. arkivyskupas Mečislovas Reinys Vilniaus arkikatedroje įšventino K. Vasiliauską kunigu. 1949 m. buvo suimtas, 1950 m. – ištremtas į Sibirą. Iki 1958 m. dirbo Intos ir Vorkutos (Komių ASSR) anglių kasyklose. Pasibaigus kalinimo laikui, jam nebuvo leista grįžti į Lietuvą, todėl beveik 10 metų dirbo Latvijoje, Daugpilio rajone, kolūkio buhalteriu ir šilumvežių fabriko elektriku. 1969 m. jam leista grįžti į Lietuvą. Pirmoji K. Vasiliausko, kaip kunigo, darbo vieta buvo Varėnos parapija, kurioje jis kunigavo iki 1975 m. Nuo 1989 m. - Vilniaus arkikatedros klebonas. 1993–1995 m. – Vilniaus kunigų seminarijos rektorius. Mirė 2001 m. spalio 14 d. būdamas Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčios emeritu. Palaidotas Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje. 2009 m. tarp 100 Lietuvos asmenybių, per tūkstantmetį labiausiai nusipelniusių Lietuvai, įamžintų Tado Gutausko granitinėje skulptūroje „Vienybės medis”, paminėtas ir K. Vasiliauskas. Tai tik keletas biografijos faktų, už kurių slypi didžiai gerbiamo kunigo - monsinjoro K. Vasiliausko šviesi asmenybė, jo gilūs mokymai, patirtis, išgyvenimai, darbai žmonėms ir tarnystė Dievui. „Kunigas Kazimieras atidavė visą save žmonėms iki paskutinio savo atodūsio“, – kalbėjo R.Sakalauskaitė, cituodama monsinjoro pasakytus žodžius: „Kada, jeigu ne dabar?“

Knygos pristatyme dalyvavęs Dusetų parapijos klebonas kanauninkas Stanislovas Krumpliauskas papasakojo apie savo susitikimus su šviesios atminties kunigu K. Vasiliausku, prisiminė ir liūdną jo laidotuvių dieną, kuomet Vilniuje neliko nė vienos baltos gėlės – visos buvo suneštos ant monsinjoro kapo. Atrodo, smulkmena, bet kiek ji daug pasako apie žmonių meilę ir pagarbą tam, kuris sugebėjo visur „rasti tyrų, mąstančių, mylinčių, neramių, ieškančių, kovojančių, nepalūžtančių, besiaukojančių“ bendrakeleivių...“ Iki gyvenimo pabaigos kun. K. Vasiliauskas jautėsi esąs atsakingas už vagis, žmogžudžius, „mergaites, prekiaujančias savo kūnu“. Mėgo cituoti vokiečių pedagogą ir rašytoją Frydrichą Wilhelmą Forsterį, XX a. pradžioje rašiusį: „Eidamas gatve ir sutikęs vedamą kalinių būrį, visuomet nusiimu kepurę ir jiems nusilenkiu. Man atrodo, kad daug kas blogo jiems atsitiko per mūsų kaltę. Mes nesugebėjome budėti žmogaus sargyboje nuo pat pirmųjų jo metų“. Tai tapo kunigo gyvenimo credo.

Renginio pabaigoje buvo galima asmeniškai pabendrauti su rašytoja R. Sakalauskaite, įsigyti knygą su autorės autografu.

Vilija VISOCKIENĖ
Nuotraukos autorės

Straipsnyje panaudotos citatos iš R. Sakalauskaitės knygos „Gyvenimas, koks jis buvo. Monsinjoro Kazimiero Vasiliausko biografija“