Juventa Mudėnienė: „Laikas mokytis, laikas dalintis...“

Dusetų Kazimiero Būgos bibliotekoje galima ne tik įdomią knygą surasti, pavartyti spaudos leidinius ar prisėsti prie kompiuterio. Čia nuolatos vyksta susitikimai su įdomiais žmonėmis, rengiamos parodos. Jų iniciatorė – bibliotekos vedėja Elena Gaižiuvienė, kuri ieško įvairiomis technikomis kuriančių menininkų ir įkalbina juos pasidalinti savo kūryba. Neseniai Dusetų bibliotekoje popieriaus karpinių parodą pristatė, su moksleiviais susitiko ir šio trapaus meno paslaptimis dalinosi knygų vaikams autorė, tautodailininkė Juventa Mudėnienė.

Moteris, anksčiau dirbusi televizijos laidų vedėja, žurnaliste, viešųjų ryšių specialiste, šiandien gyvena iš kūrybos ir knygų leidybos. Menininkė pripažįsta, kad pragyventi iš tokios veiklos - sudėtinga, tačiau džiaugiasi, jog yra laisva ir gali užsiimti tuo, prie ko nuo pat vaikystės linko širdis ir tiesėsi rankos - popieriaus karpymu. Tiesa, šiuo metu didžioji laiko dalis atitenka ne paveikslams, o knygų kūrimui ir leidybai, edukacinėms programoms Lietuvoje ir užsienyje.
Juventos energija, užsidegimas, kūrybiškumas trykšta kaip vulkanas, o jos sugebėjimas laisvai bendrauti su bet kokio amžiaus vaiku ar suaugusiu stebina ir žavi. Surengusi Dusetose savo parodos uždarymą, ji sukvietė Kazimiero Būgos gimnazijos, Dusetų meno mokyklos vaikus, jų mokytojus bei visus norinčius į susitikimą, kurio metu pristatė kartu su savo šeima sukurtas knygas, papasakojo apie jų gimimą. O karpymo pamokėlė netikėtai virto rekordo siekimu – moksleiviams labai patiko spontaniška Juventos idėja iškarpyti pačią ilgiausią kalėdinę girliandą. Taigi mokiniai šiuo metu siekia užsibrėžto tikslo ir entuziastingai karpo. Ir ne tik jie - žirklutes su malonumu į rankas paėmė ir bibliotekos darbuotojos, ir mokytojos.
Skaitytojų dėmesiui - didelių ir sudėtingų, spalvingų ir poetiškų karpinių meistrės, popierinių lėlių ir žaismingų pasakų kūrėjos mintys. O šį interviu noriu pradėti Juventos prisistatymo žodžiais, kurie kvietė į jos kūrybos parodą „Angelų sodai"...

„Jeigu skaitote mano žodžius, vadinasi, užsuksite ir į efemerišką karpinių pasaulį. Lengvą, ažūrinį, vos apčiuopiamą. Kaip angelų sodai, kuriuose supasi mūsų sapnai ir svajonės... Kas tai? Vieta... Jausmas... Garsas... Kur tai? Debesų toliuose... Spindulių mirgėjime... Paukščio plunksnoje... Moters žvilgsnyje... Vyro šypsenoje... Senatvės akyse... Pirmojoje meilėje...
Karpau nuo vaikystės, tačiau ne visada angelai paklūsta žirklučių čekšėjimui. Ne visada jie sparnus išskleidžia taip, kaip man norėtųsi. Jau žinau, kad neverta imtis karpinio supykus, nes popierius plyšta rankose. Angelai turi savo nuomonę. Jie žino, kada turi gimti ir kada metas sodus sodinti... Popieriaus menas - subtilus dalykas. Svarbiausia jame - linija, gimusi iš dviejų nesutaikomų dalykų: plono popieriaus ir aštrių žirklių. Kartais ji virpėdama bėga plonyte lyg siūlas, kartais - stabteli ir išsipučia į stabilias plokštumas. Šioje kovoje ar žaidime ir gimsta karpinių pasakojimai. Ilgiau pažiūrėjus, jie atskleis savo istorijas, kurias suprasite tik Jūs... Angelų sodai - per keletą metų sukurti karpiniai. Grakščiai romantiški. Kaip ir dera rudenį, kai spalvomis pražysta medžiai. Ką surasite ir ką suprasite vaikštinėdami čia?"

Karpiniai jus lydi nuo vaikystės. Popierinės lėlės, vėliau – sudėtingi ažūriniai paveikslai, dabar – ir įdomios, netradicinės knygos su karpiniais. Papasakokite daugiau apie šią aistrą popieriui ir žirklutėms...

Tai tikrai aistra! Šaltos, aštrios žirklės ir lengvi, ore plevenantys ažūrai... Popieriaus menas, karpiniai gimė senosiose kultūrose - Kinijoje, Japonijoje. Ten iki šiol popierius - svarbi ir būtina vaikų edukacijos priemonė. Net nepagalvotume, kad karpymas yra susijęs su vaiko kalba! Specialistai žino, kad tai vysto smulkiąją motoriką, o pirštų pagalvėlėse esantys centrai yra susiję su galvos smegenų zonomis, atsakingomis už kalbą.
Pati vaikystėje karpyti pradėjau norėdama sukurti savo pasaulį - popierines princeses, puošnias jų suknias, vėliau baldus, prabangius indus... Pernai, po daugelio metu sukūrėme pirmąją, šiuolaikiškų popierinių lėlių kolekciją mergaitėms ir berniukams. Tai modulinės lėlės, kurias reikia kirpti, konstruoti. Jos gali judėti!
Studijuodama Vilniaus universitete Istorijos fakultete važinėjau į etnografines ekspedicijas, kur ir pamačiau aukštaitiškus namų papuošimus iš popieriaus. Tokia buvo manoji karpymo pradžiai. Nemoku iki šiol karpyti snaigių ar užuolaidėlių, rūpėjo figūros. Dabar mano karpiniai dar labiau nutolo nuo tradicinių, įdomios šiuolaikiškos temos ir išraiškos.
Knyga „Ar prisiminsi mane, Vilniau?" - šimtmečio ilgumo tiltas tarp XX a. ir XXI a. Joje - šiuolaikinė miesto fotografija ir žmonių, gyvenusių prieš šimtą metų siluetai, ažūriniuose lazeriu pjaustytuose puslapiuose, sukurtuose pagal mano eskizus. Džiugu būti pirmiems, nes iki šiol Lietuvoje nėra išleista nieko panašaus.

Kokias knygeles išleidote? Gal jau turite naujų sumanymų?

Pasakų rašymas, jų sekimas vaikams, stalo teatro gimimas - viena iš mano pasaulio teritorijų. Galbūt tai karpymas išlavino mano begalinį norą kalbėti, bendrauti, pasakoti. Štai kitą savaitę laikysiu rankose antrąją mūsų knygą vaikams – „Triušiukai ir žiema". Joje vėl susitiksime fotografą Feliksą, kepėją Cikutę, meistrą Rudį ir kitus ilgaausius, gyvenančius Triušiukų miestelyje, kurio pradžia - pirmojoje knygoje „Triušiukų abėcėlė", saldžioje kaip medus, gražioje kaip vasara ir ... išburiančioje vaikams sapnus!

Knygelių „gimime" dalyvauja visa jūsų šeima. Ar sudėtinga dirbti kūrybinį darbą kartu?

Taip, turbūt esame vienintelė Lietuvoje šeima, drauge fantazuojanti, fotografuojanti, globojanti triušius, klijuojanti dekoracijas. Mūsų vaikai užaugo namuose, kur Kalėdų eglė lubas remia, jos šakas karpinukai puošia, kur eilėraščiai deklamuojami pasilypėjus ant prosenelio gamintos spintelės, o arbata garuoja spalvinguose močiutės puodeliuose ant proprosenelės austos staltiesės... Esame susigalvoję tradicijas, kuriose apstu paveldėtų daiktų, senovinių fotografijų, mat Paulius, mano vyras, yra ketvirtos kartos fotografas. Jo prosenelis Jan Kymont studijavo aerofotografiją Kijevo karo akademijoje prieš pirmąjį pasaulinį karą.

Kaip pasiskirstote darbus?

Aš esu istorijų pasaulis! Kartais jos nulyja lengvai kaip iš debesies: tik spėk rašyti! Kai kada tas debesis nusklendžia Italijon ar Prancūzijon, nė viena raidė, nė vienas žodis nenukrenta... Tuomet visaip juos vilioju. Praėjusią vasarą pasipuošiau svetainės viduryje mažulytę ... eglutę! Juk rašyti kalėdines istorijas vasarą - sunkus darbas.
Paulius - fotografuoja iliustracijas. Mat mūsų knygelės yra iliustruotos ne piešiniais, o tikrų triušių nuotraukomis, tikruose nameliuose, kambarėliuose. Rekvizitą jiems surinkti padeda dukra Ugnė (13 m.). Ji turi nežabotą fantaziją ir pasiūlo mums idėjas, apie kurias mes, suaugusieji, net nepagalvotume! Pavyzdžiui, antroji knyga bus su dviem skirtingų spalvų viršeliais: kokį nori, tokį ir rinkis!

Jūsų sūnus - jau beveik suaugęs. Ar ir jis dalyvauja pasakų kūrime?

Kiprui - 17 metų. Jis mūsų patikimiausias pagalbininkas parodose, mugėse. Stato, konstruoja stendus bei dekoracijas, gelbsti sunkiuose dabuose. Pasakos šiuo metu jam kelia šypseną, tačiau savo nuomonę vienu ar kitu iliustracijų klausimu tikrai pareiškia.
Kur semiatės idėjų - gamtoje, kitų menininkų kūryboje?

Pasakos ir karpiniai - skirtingi dalykai. O kur dar edukacinės programos - spektakliai vaikams, keliaujantys per Lietuvą ir išeivijos lietuvių mokyklas... Tikra tiesa, kad vaikai geriausiai jaučia pasakų pasaulį, reikia tik išgirsti jų mintis. Daugelį geriausių siužetų, posakių, samprotavimų perimu būtent iš jų pastebėjimų. Mes juk augdami pamirštame daugelį gražių dalykų.

Jums viešint Dusetų bibliotekoje, gera buvo stebėti, kaip bendraujate su vaikais. Būtumėt puiki mokytoja! Ar niekada negalvojote apie tai? Gal jūsų tėveliai buvo pedagogai, iš kur tokia gyslelė?

Vaikai - didžiausia vertybė! Turbūt ir didžiausia gyvenimo prasmė. Ne visi ta supranta anksti. Kiti, deja, taip ir nesupranta... Gyvenimo pradžioje siekiau mokytis ir ieškojau sau mokytojų - išmintingų, šviesių, protingų žmonių. Kaupiau, permąsčiau, išjaučiau jų pamokas. Yra laikas mokytis, ateina laikas, kai jau turiu kuo dalintis... Dievinu bendravimo su vaikais, paaugliais akimirkas! Jie - tikrieji mūsų mokytojai, o ne mes...

Paroda bibliotekoje – kokiais keliais ji atkeliavo į Dusetas?

Jeigu ne geroji bibliotekos dvasia - Elenutė, tai ir nebūčiau čia užklydusi. Ji pakvietė surengti karpinių parodą ‚Angelų sodai". Tai ankstesni darbai, kurių neparduodu ir nedovanoju. Jie - mūsų namų ir šeimos dalis. Stebintys mūsų gyvenimą, kabantys visuose kambariuose. Tiesa, šįkart mano angelai atvyko pasisvečiuoti į Dusetų biblioteką ir labai gerai čia jaučiasi. Esame laimingi, girdėdami daug gerumo žodžių.

Praktinio užsiėmimo su vaikais metu buvo pradėta karpyti rekordinio dydžio girlianda – tai buvo spontaniška mintis?

Ką čia slėpsi: paaugliams karpiniai - primityvus ir nuobodokas dalykas. Reikia šiek tiek laiko, patrauklios informacijos, geros nuotaikos, kad karpymas taptų azartišku. Bendras darbas geba daryti stebuklus. Kalėdinė girlianda - tai visos bendruomenės: bibliotekos, mokyklos, meno mokyklos, darbas. Juk smagu matyti, kaip mažos žirklutės paklūsta suaugusiųjų rankoms, o direktoriaus pavaduotojai susikaupę raito kalėdinius motyvus popieriuje, sėdėdami šalia savo mokinių. Ne atskirai, ne prie lentos, o šalia! Vienybės idėja ir jausmas - didelis dalykas. Turbūt svarbiausias.

Važinėjate po mažus miestelius, matote gan liūdną vaizdą – jie sparčiai nyksta. Ko palinkėtume juose gyvenantiems? Iš kur semtis ištvermės ir vilties?

Negaliu nieko patarinėti. Negaliu išdidžiai žvelgti nuo Vilniau kalvų ir aiškinti, ką reikią daryti. Nesu nei protingesnė, nei laimingesnė. Galiu tik pasidalinti, ką darau aš pati, kai širdį „katinai drasko", kai norisi verkti iš nevilties. Ieškau draugų šilumos ir supratimo. Užbėgu pas laiptinės kaimynus tiesiog paplepėti, tiesiog padėti galvą ant išmintingos moters kelių. Mums reikia žmonių. Ir laimingų, ir įskaudintų, patyrusių nuoskaudas, išgyvenusių jas. Bendruomenė - stipri atrama ir užuovėja. Jeigu išmoksime sustiprinti šalia esantį, išdrįsime atverti savo skausmą, priimti pagalbą, suteikti ją nelaimingam, po truputį stiprėsime ir patys. Tai mūsų jėga. Svečioje šalyje tikrai neatsiras artimesnių, geriau suprantančių mus ir mūsų jausmus. Ir dar... Aš vis dar saugau savo vaikystės knygas. Kai tampa labai liūdna, atsiverčiu kurią nors ir mane apgaubia laimingų dienų juokas, kvapai, nuotykiai, mylimi žmonės, kurių jau nebėra ir žinojimas, kad ateis diena, kai būsiu labai labai laiminga... Patikėkite, tai veikia!

Vilija Visockienė

Nuotrauka P. Mudėno